Svarbiausia priežastis, dėl kurios A.Mamontovas nusipelnė didžiausios pagarbos, mano manymu, yra ši - organizuodamas tokius renginius nori nenori susiduri su biurokratais. O tai "malonumas", kaip sakoma, neduok tu sviete...
Šį kartą papasakosiu savo potyrius. Yra Vilniuje tokia simpatiška roko grupė su simboliniu (ypač mūsų temai…) pavadinimu „Rubber bullets“ – „Guminės kulkos“. Jos nariai - 14 metų paaugliai - išprotėję dėl muzikos. Išprotėję gerąja prasme - visos jų mintys sukasi tik apie gitaras ir būgnus, visas laisvalaikis - repeticijos arba nesibaigiančios kelionės po muzikos prekių parduotuves bei landžiojimas po interneto muzikos portalus. Kadangi muzikantai labai jauni, tai visa kame šiems paaugliams turi padėti suaugę. Aš buvau viena iš tų, kurie padėjo „Rubber bullets“ dalyvauti Gatvės muzikos dienoje Vilniuje. Ši šventė buvo didžioji jaunųjų muzikantų svajonė.
„Rubber bullets“ groja garsiai. Todėl parinkome šiai grupei tinkamiausią vietą - parkelyje, Gedimino kalno papėdėje. Išlakaus medžio paunksnė, aplink - daug erdvės ir žalia veja suplukusiam praeiviui prisėsti. Ideali vieta muzikuoti ir tik vienas BET - reikia elektros. Arčiausiai - naujas, žavus tualetas, todėl tiesiu taikymu drožiu prie jo. Čia radau visai inteligentišką ponią, kuri tokį rimtą klausimą - elektros jungiklio įkišimą į rozetę - nesiryžo išspręsti viena. Pažadėjo pasitarti su kolege ir svarbiausia - su savo viršininku. Atėjusi po 15 minučių inteligencijos tualete neradau nė kvapo - prieš mane stovėjo dvi aklos ir kurčios mano prašymams personos, tvirtai užėmusios sovietinio biurokrato poziciją - ne ir dar kartą ne! Girdi, taip sukomandavo viršininkas.
Labai nustebome sužinoję, kad nenugalima sovietinė tvirtovė - tualetas Sereikiškių parke - pasirodė besąs Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Koks paradoksas! Juk savivaldybė yra oficiali Gatvės muzikos dienos rėmėja! Šio renginio leidiniuose ji įrašyta garbingiausioje pirmojoje vietoje. Tualetas priklauso savivaldybei ir už elektrą moka savivaldybė, bet pagal sutartį su savininke jį prižiūri UAB "Stebulė". Taigi, kietasis generolas - "Stebulės" padalinio vadovas A.Šeputis, kuris greičiausiai nė nenutuokė apie kažkokią Gatvės muzikos dieną, o savivaldybės darbuotojų paklausti nematė reikalo.
Tualetų viršininkas tądien turbūt nerūpestingai čirškino šašlykus ir jam mažiausiai rūpėjo jo tupyklų reikalai, o juo labiau Muzikos šventė ir begalinis 14-mečių noras joje dalyvauti. Jis kategoriškai atsisakė su manimi kalbėti, duoti man jo telefoną ir griežtai uždraudė pasinaudoti elektros jungikliu. "Ką aš žinau, o gal jie bombą pajungs" - taip savo griežtumą vėliau paaiškino A.Šeputis. Daugkartiniai prašymai ir maldavimai ponulio širdies nesuminkštino. Išsėmiau visus savo gražbylystės ir diplomatijos resursus - viskas veltui. Ką daryti? Liko paskutinė viltis - elektros nusipirkti.
- Duodu šimtą litų iš anksto, - mečiau paskutinį kozirį.
- Ne,- kaip kirviu nukirto moteriškės.
- Gerai, du šimtai litų... Trys šimtai.
Ne. O povyzos sakyte sakė - keliauk iš kur atėjusi. Supratau, kad Vilniaus savivaldybės tualetas su sovietiniu draugo A.Šepučio valdymu - nepalaužiama tvirtovė. Tualeto komanda būtų idealus Lukiškių kalėjimo kolektyvas - ten reikia nepalenkiamo principingumo. O mums reikėjo tik trupučio gerumo...
Bet tikro biurokrato net Muzikos magija neveikia - grįžau pas laukiančius paauglius nieko nepešusi. Nesugebėjau išprašyti elektros jauniesiems muzikantams. Buvo žiauriai apmaudu suvokti, kad alkoholio, net narkotikų, net vaikams, aš be abejo gaučiau daug greičiau ir be jokių problemų! O prašymas įjungti jiems elektrinę gitarą buvo atremiamas šitaip - prisuks tūkstančius (girdi, elektra kainuos tūkstančius...), ką aš žinau, ką jie ten darys - gal bombą pajungs, eina čia visokie, ką mes žinome ir t t.
Nepergyvenkite mielieji, ši istorija baigėsi gerai - elektros lengvai gavome iš kitur. Procesas tetruko pusę minutės. "Žinojau, kad taip bus, nes visur atsiranda geranoriškų žmonių" - pasakė vienas iš keturiolikmečių, beje, rašantis puikius tekstus dainoms apie mūsų visuomenės aktualijas - valdininkų abejingumą, korupciją, krizę. "Yra dar vienas padaras - biurokratas" - neiškenčiau nepasakiusi vaikinams, nors jie Tualeto šturmo ir nematė. Et, galvoju, įrašysiu jiems į sąmonę ir šį nemalonų žodį. Te nusitaiko guminėmis kulkomis!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!