Statinė jau pramušta - ne tik teisėsaugos, bet ir valstybės statinė. Šią užduotį seniai vykdo dieną naktį besiburiuojanti minia prie tėisėjos ištaigingo namo. Klonio gatvėje. Tai ne šiaip sau minia, o deganti begaline meile ir užuojauta įkalintai mergaitei, nepripažįstanti kol kas tebeegzistuojančios Lietuvos įstatymų.
Juokai juokais, o apmaudu, kad buvę Sąjūdžio vedliai, ir prie jų prisijungę visažinantys inteligentai, kuriais buvo pasitikėta iki šiol, neišlaikė Garliavos įvykių traukos lauko ir, nepasitarę su Dievo duota išmintim, taip karštakošiškai įsivėlė ir susitapatino su neaiškių tikslų vedina marga minia, anot, vaikų psichologo Lino Slušnio „atsidūrusia ant išprotėjimo ribos“.
Netgi Visuomenės interesų gynėjas, mokslų daktaras Darius Kuolys, politikas Alvydas Medalinskas, paskelbę išmintingų straipsnių ir kalbų, pažadinę viltį atnaujinti Lietuvą ant tiesos pamatų, nė nepajuto, kaip Garliavos įsišvankuojantis smagratis įtraukė į šėlstančio chaoso sūkurį. Šviesių vilčių ir visuomenės interesų gynimo programos kaip nebūta - pasiduota gvardiečiams - garliaviečiams, aikštingos, karvedžio išvaizdos teisėjos kerams. Nepaisydami Dievo pagrindinio įsakymo – mylėk savo artimą - smagračio traukos neišlaikė net kai kurie gerbtini Sąjūdžio tribūnai – dvasiškiai.
Mielieji, neniekinkite šventų relikvijų besišvaistydami rožančiais ir kryžiais. Juk ne atominis karas ir ne pasaulio pabaiga. Kokia bebūtų Laimutė Stankūnaitė, šešiolikmetė suviliota aukso grandinėm šarvuoto riterio Drąsiaus Kedžio, buvo ir tebėra jaunas žmogus, su praeities klaidom, nuodėmėm, troškimais pasitaisyti ir būti laiminga.
Kai rytas vakaras televizijos ekranuose be pertraukos šmėsčioja neva iš šalies vadovaujanti frontui, nuožmiai nusiteikusi prieš prokurorus ir teisėsaugos sistemą, anot Sąjūdžio garbaus vadovo Vytauto Landsbergio „ji - ne ragana, o Kedytės teta, gal net mylinti dukterėčią?“. Kažin, veiksmais - žeminančiu ir niekininačiu tonu iš aukšto kalbanti apie brolio numylėtinę, liudija ką kita. Karžygės eisena, kietai sučiauptos lūpos, lyg Žana D’ark ryžtingai žengianti ant laužo – negalėjo nepaveikti net buvusių disidentų Kai spaudoj, televizijos ekranuose, įtūžusioj minioj pasirodo ir mūsų autoritetai pykčio iškreiptais veidais, belieka užsimerkti ir, išjungus televizorių, kuždėti „Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro“.
Kokio šėtono jėga aptemdė Garliavoj sukilusių žmonių ir kai kurių politikų protus, ko jie siekia ir ką nuo ko gina? Ir kuo gali baigtis ši kurstoma sumaištis? Nejaugi Dievas nesuteiks jėgų praregėti, kad jie - kūrę Lietuvos valstybę, patys savom rankom griauna brangiai atsėjusį tautos tvarinį. Nejaugi nejaučia ir nemato, kad Kedžių į spygliuotą kamuolį suvelta byla yra ne kas kita, kaip mina po mūsų valstybės pamatais?
Kokios jėgos slypi už šio itin sumaniai apgalvoto scenarijaus, kol kas niekam neaišku, nebent įžūliajai teisėjai. Neginu mūsų teisės ir teisingumo visų instancijų, juos reikia gerai pavėlėti, bet ji vis tik yra, dėka jos galime net vidurnaktį vaikščioti gatvėmis, pagaliau tebėra ir šiokia tokia valstybė. O teisėsaugoje juk nemaža ir principingų teisėjų bei prokurorų.
Laimė, Lietuva dar nestokoja ir nepraradusių blaivaus proto išmaningai vertinančių šios bylos peripetijas žmonių. Jie nuoširdžiai dalinasi išmanymu, patirtimi daugialypėje žiniasklaidoje, pokalbiuose motyvuotai išdėstydami bylos įvykių seką, objektyviai pasverdami abi konfliktuojančias puses.
Tik prisiminkime vaikų psichologo Dainiaus Pūro keletą kartų pateiktus išmaningus, logika pagrįstus samprotavimus, arba televizijoj pokalbyje su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, taipogi vaikų psichologo Lino Slušnio pasakytas mintis; dar išsamiau analizuotus pragaištingų Lietuvai garliaviečių sukeltų įvykių vertinimus ir nuosaikią, įstatymais grįstą poziciją, ne kartą išdėstytą Vaikų teisių apsaugos kontrolierės Editos Žlobienės ir kitų pasisakymus. Kodėl jie lieka neišgirsti? Gal todėl, kad kalba ne televizijos žvaigždės ir ne Sąjūdžio lyderiai, ne aktoriai, filosofai, praskydę rašytojai ir ne visažinantis vaikų kino režisierius?
Iš visų rašiusių norėčiau išskirti paskutinį nenuginčijamai motyvuotą Anatolijaus Lapinsko straipsnį, paskelbtą DELFI portale. Jis šia tema galutinai išsėmė vertinimų aruodą, belieka tik juos suvokti, įsidėmėti ir protingai veikti.
Dieną naktį budinti nieko neveikiančių žmonių, ignoruojanti valstybės įstatymus pasiskelbusių įkalintos mergaitės gynėjais minia, primena ne teisuolių maištą, o slogius Viduramžius, kadaise klestėjusį Linčo teismą Amerikoje ar raganų medžiokles mūsų pačių tėvynėje. Belieka išdalinti šiai miniai akmenis ir pasakyti: meskite į jaunąją „raganą“ Stankūnaitę - tą pačią akimirką problema būtų išspręsta.
Kai „gelbėtojams“ pritardami, šią įtampą ėmė kurstyti, kaip skaudu bebūtų, dešiniųjų politikai, kriminalinė byla pavirto politine. Gal tikimasi susilaukti visuotino tautos pritarimo ir per artėjančius rinkimus susižerti daugiau balsų? Deja, rezultatas gali būti atvirkštinis. Buvau ir liksiu dešinės pakraipos, bet niekada nepritarsiu minios ir Linčo teismui, sąmoningai sukeltam chaosui, ardančiam valstybę.
Nejaugi nesugebame mąstyti visapusiškai - ar įmanoma pasikliauti vaiko liudijimų objektyvumu, kuris nuo ketverių metukų buvo nuteikiamas prieš motiną, įtaigios teisininkės kuriamom nuostatom, pramanais, į kūdikio galvelę kalte įkalant žodžius ir mintis, netgi frazes, kuriomis jis, tikriausiai, prisaikdinamas kalbėti pasirodžius motinai – „raganai“, nes ji „iškas žarijų duobę ir atiduos kaukėtiem slibinam...“. „Tu šlykštynė, aš nenoriu tavęs matyti...“ - nuolat transliuojami vaiko „atidavimo“ motinai kadrai - ar ne globėjų įdiegta leksika, jų „auklėjimo“ pasekmė?
Ar nors kas pagalvoja, stodami įtartinos minios pusėn, kad skelbdami ne tik Lietuvai, bet ir Europai abejotinus faktus, galbūt pramanus apie kūdikį ištikusią nelaimę, į Lietuvos metraščius įrašome sugalvotą biografiją, būtus nebūtus mergaitės gyvenimą užtemdančius dalykus. Juk tai pleištas smeigiamas į vaiko širdį, galintis užtemdyti likimą. Juk ji subręs ir atsigręš į klaikos kadrus. Šlovinami vaiko „gynėjai“, išgirdę apie šią istoriją, turėjo nuo pirmos dienos mūru stoti, kad jokia žiniasklaida nepaminėtų kūdikio vardo, kol nepaaiškės žudynių priežastys - jos vardas privalėjo likti niekam nežinomas...
Jeigu teta yra iš tikrųjų geranoriška, o ne apsimetanti dora ar keršijanti už brolio žūtį, turėdama tokius palocius, neskaičiuojanti nežinia iš kur plaukiančių tūkstančių, argi negalėtų pakviesti brolio faktinai žmoną pagyventi vienam kambarėly, kur galėtų kasdien pabendrauti su dukrele. Argi sunku išmintingai tetai prikalbėti vaiką grįžti pas mamą, kas po to jai draustų dukterėčią mylėti, lankyti, padėti materialiai? O jeigu pas mamą gyventi nepatiktų, tai niekas juk neužstotų kelio ir sugrįžti pas gerąją tetą. Taip galėtų būti, jei abiejose pusėse vyrautų sąžinė, dorovė, paprastų giminiškų, krikščioniškų, žmogišklų santykių samprata.
O po geraširdiškumo kauke ir nenoru atiduoti nusavinto vaiko motinai ar tik neslypi ir turto interesai. Jei dukrelė bus teisėtai grąžinta, reikės dalį velionio D. Kėdžio turtų atrėžti dukrelei ir jos mamai. Nejaugi išmaningieji politkai ar visa išmanantys „gynėjai“ nesupranta, kad ši byla yra viliokas į varžą, kurį nupynė paslaptingi Lietuvos nemylėtojai.. Garliavos klausimai tapo šalies dominante, priedanga svarbiom valstybės problemoms spręsti.
Kodėl nepakilo patriotų plakatai ir leido nuimti antrankius į Lietuvą sugrąžintam tarptautiniu mastu ieškoto įtariamo nusikaltimais didžiosios kaimynės globotiniui? Juk jis galbūt dešimteriopai valstybei pavojingesnis, negu mažametė mergaitė. Bet už jo nugaros stovi jėga -bijome prasitarti net per Teisingumo ministro interpeliaciją. Seimo pirmininkė ne kartą paklausta: „kada bus baigta nagrinėti Darbo partijos ir jos lyderio byla?“, nedvejodama atsakydavo „mes neturime teisės kištis į teismų darbą“. O iš kur toji teisė atsirado šiandien? Kišasi ne tik Seimo galva, bet ir Prezidentė, ir su ja besilygiuojantis Sąjūdžio lyderis, kviesdamas įsikišti net visą partiją.
Ne dėl mergaitės bylos jaunimas išvažiuoja ir važiuos į užsienį. O dėl spragų kuriant valstybę: manopolinio kapitalizmo formų įdiegimo, gausių atlyginimų ir privilegijų paskyrimo kai kurioms pareigūnų grupėms, prichvatizacijos nesutvardymo, desovietizacijos įstatymo atmetimo, liustracijos įstatymo sužlugdymo ir daugelio kitų klaidų, kurias vengiama iki šiol pripažinti. Ar ne labiau vertėtų visiems įsiklausyti į filosofo Arvydo Šliogerio pamąstymus dėl mūsų valstybei kylančios globalinės grėsmės, vietoj gaišus laiką kuriant naują Garliavos respubliką, ant nebaigtos atkurti Lietuvos pamatų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!