Kultūra. Filosofiniai pamąstymai apie jos genezę
Kultūra – unikalus žmogiškas fenomenas. Kaip teigė XX a. kultūrologas M. Willey: „Kultūra yra tarpusavyje susijusių ir abipusiai priklausomų įpročių struktūrų ir reakcijų visuma“. Taigi, nuo ko priklauso kultūrinis elgesys? Kokios mokslo šakos gali padėti jį suprasti?
Šios sąvokos apibrėžimą galima gauti sujungus daugelio mokslo šakų idėjas. Visų pirma socialinės antropologijos, biologijos, o ieškant pirminės individų instinktų reikšmės - ir psichologijos. Kultūrinį žmogaus elgesį galima determinuoti kaip ne įgimtą, o įgytą, taigi savo pobūdžiu ne instinktyvų, o paprotinį.
Apibūdinant tai, kultūra remiasi ne žmogaus specifiniu embrioniniu paveldėjimu, o gebėjimu socialinės aplinkos įtakoje formuoti įpročius. Žmogaus gebėjimas įgyti įpročius remiasi instinktais ir paveldėjimu. Individas atsiranda pasaulyje aprūpintas daugeliu nesutvarkytų reakcijų, kurias jis nuosekliai organizuoja kaip patyrimo rezultatą. Taigi, svarbiausiu žmogaus kultūros varikliu tampa visuomenės kultūrinis paveldimumas, jis gali atsisakyti visko, tik ne tų savybių, kurių išmoksta iš kitų individų.
Taip kultūrinis vystymasis tampa tiesiogiai nebepriklausomu nuo žmogaus. Pavyzdžiui, net išradimo atveju, kai sukuriamas naujas įprotis, kuris tampa liaudies papročiu, individas tampa tik visuomeninių jėgų tarpininku. Nors kiekvieną žingsnį išradimuose daro konkretūs asmenys, jis nebūtų galimas be praeities kultūrinio pamato, taigi išradimas virta daugelio ankstesnių išradimų sintezę.
Žmogus ir kiti gyvieji organizmai
Kaip gyvūnas kultūriniu atžvilgiu gali priartėti prie žmogaus? Gyvam organizmui įgyjant kuo mažiau instinktų, o vis daugiau panaudojant patyrimą ir įprotį, galima priartėti prie kultūros. Tačiau griežtai neigiama kitų gyvųjų organizmų (išskyrus žmogaus) kultūra.
Gyvūnų kultūrą galima lyginti su kėde, kuriai stovint būtinos keturios kojos. Jos tai keturi kultūros gyvavimo požymiai: kalba, gebėjimas įgyti įpročius, socialinis gyvenimas ir protas. Gyvųjų organizmų grupės negali atitikti visų kultūros požymių, todėl tai bekultūrės grupės, neprilygstančios žmogui, jis gyvųjų tarp organizmų yra par excellence, pasižymintis visomis kultūrinėmis savybėmis.
Kaip artimiausia žmogaus kultūros atstovą galima išskirti žmogbeždžiones. Jos turi gan gerai išvystytas „kultūros kėdės“ kojas, trūksta tik kalbos. Jos sugeba išrasti (dažyti moliu, sukurti primityvius įrankius), taip pat įgyti grupinius įpročius (tai labai artina prie kultūros). Tačiau svarbiausias dalykas yra tai, kad visi šie požymiai yra laikini, todėl tai negali prilygti žmogaus kultūrinei situacijai.
Taigi, žmogaus kultūrinio prisitaikymo pobūdis yra protinis, o gyvūnų – fizinis. Tai svarbiausias argumentas lemiantis žmogaus viršenybę.
Išvados
Kultūros vystymasis yra viršinvidualus reiškinys, o žmonės, t.y. individai, tėra jos nešėjai. Svarbu suprasti, kad kultūra yra nemirštanti, nors jos kūrėjai (žmonės) tėra laikinos būtybės, jis varoma žmogaus galimybės perduoti savo įpročius iš kartos į kartą – tai svarbiausias kultūros variklis!