Aš svajoju, kad jis grįžtų iš darbo ar poliklinikos ankščiau, bet ne tuščiomis. Rankose neštų rožių, o gal ne taip nuobodžiai – frezijų puokštę. Tiesiog šiaip, be progos. Įteiktų. Pabučiuotų, prieš tai įsipurškęs burnos gaiviklio.
Manoji kaimynė nustebtų, sutriktų. „Grįžai anksčiau, nespėjau išvirti kruopų...“ Bet vyras nuramintų, kad maistas tuoj pats ateis į namus. Ir tikrai – skambutis į duris, kas užsisakė šviežių suši?
Moterėlei sukasi, svaigsta galva. Ji jau penkiasdešimt metų nėra nieko panašaus patyrusi. Argi čia tas pats jos vyras, kur visad sėdi ant sofos ir skaito laikraštį? Kol ji plauna laiptinę ir puldinėja kitus kaimynus, kad šie pripėdavę? Negali būti!.. Bet čia dar ne pabaiga.
Tarsi naujai gimęs senelis uždeda plokštelę ir pakviečia lėtam šokiui. Kalba į ausį malonius niekučius, visai kaip jaunystėje. Moteris nesupranta, gal sapnuoja? O tada mylimasis žibančiomis akimis ima bučiuoti kaklą, švelniai stumti prie lovos, ir...
... Ir kitą dieną niekas neburnoja, kad „žmonės vaikšto, kai ji valo“ ar „triukšmauja naktim“.
Iš kur žinau, kad taip būtų? Ogi iš patirties. Mes labai dažnai naktimis „triukšmaujame“ lovos kampu į kaimynų sieną. Jeigu ir jie prisijungtų, pajustų tą seniai pamirštą saldumą, tai daugiau nesiskųstų, nelįstų prie daugiabučio nuomininkų ir su daina plautų laiptus.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano fantazija“. Pagrindinis prizas, kurį gaus geriausio pasakojimo autorius, – net pusės metų seksualių fantazijos.lt prekių prenumerata. Įgyvendinkite savo karščiausias fantazijas. Pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
