Matyt, reikia patiems sau pripažinti, kad tokioje postmodernioje aplinkoje, kurioje galime mėgautis kultūrinio pasirinkimo galimybe, vien tik skaitydamas Franzą Kafką, klausydamas Billo Evanso ir žiūrėdamas Jarmuscho filmus gyvas nebūsi, kartais reikia nubristi ir į interneto šiukšlyną su visais jaunikiais jonais, fidofilais, kieša ir kitomis Lietuvos kaimo linksmybėmis. Įsijungti ir sužinoti dėl ko triukšmaus didžioji dalis bendrapiliečių pravartu ne vien tam, kad sugebėtum palaikyti banalų pokalbį prie kavos, bet ir tam, kad paskui ramia širdimi galėtum grįžti prie intelektualių pramogų, tarkim, įsijungti QI su Stephenu Fry ir suprasti, kodėl BBC yra geriausiai finansuojama valstybinė televizija pasaulyje.
Eurovizija, aišku, yra aukšto lygio renginys, į kurį sukišami milžiniški pinigai ir daugybė žmonių intensyviai rengiasi savo pasirodymams. Be to, čia vienas ryškiausių popkultūros įvykių, leidžiantis Europos valstybėms kas metus pasitikrinti savo įvaizdį, pasireklamuoti (ką, beje, ganėtinai sėkmingai šiemet atliko Azerbaidžanas) ir pamatyti, keliais taškais mūsų žavėjimasi savimi palaiko kaimynai ar kiek tėvynės išsiilgę emigrantai. Visgi tai dar yra ir muzikinis konkursas, būtent muzika čia lyg ir turėtų užimti esminį vaidmenį, o jos kokybė niekada per daug nežibėjo. Tiesa, dar prieš keliasdešimt metų Eurovizijoje būdavo netgi orkestras, kuris gyvai akomponuodavo dainininkams, bet ir tai geriausiu atveju buvo aukšto lygio estrada, kuri gali dominti nebent kokį Kazimierą Šiaulį. Dainų, kurios liktų klausytojų atminty per visą Eurovizijos istoriją yra sukurta mažiau nei jų rastume viename, tarkim, Red Hot Chilli Peppers Stadium Arcadium albume. Suprantama, visur galioja skonio reliatyvumas, bet kad ir kaip bežvelgtum originalumo ar išskirtinės kokybės konkurse nerasi.
Kodėl Eurovizija tokia populiari Lietuvoje? Atsakymas pakankamai paprastas: tokio pačio populiarumo ji susilaukia ir Balkanų šalyse ar Azerbaidžane, nes tai vienos iš valstybių su vis dar nepranykusia nacionalizmo svajone. Eurovizija, kaip ir krepšinis ar kryžių nešiojimas, peni mūsų silpstantį tautinį identitetą, kuriam laikui suvienyja mus kaip tautą. Britams ar vokiečiams jų dalyvių pasirodymai mažai asocijuojasi, o gal net ir visai nieko bendro neturi su jų valstybingumu, o štai mes vien pamatę ekrano kampe Lietuvos vėliavą puolame į euforiją, kad Europa (kurioje mes jau aštuoni metai) mus mato, o negavę reikiamo kiekio balsų iš kaimynų pakeliame vos ne diplomatinį skandalą. Nors, matyt, mažai kam kelia pyktį tokie juokai, kaip kad latvių žvejų trukdymas pagaliau ratifikuoti Latvijoje jūrinės sienos sutartį. Įtariu, kad po truputį Eurovizija ir mūsų akyse tampa tik kelių vakarų pramoga, būtų gerai, kad toks „atsipalaidavimas“ įvyktų ir kitų išgalvotų tautinių vertybių srityse. Jei jau norite būti patriotiški, tai bent jau stenkitės tai daryti produktyviai, dalyvaudami patys.
O kol kas, lieka pasveikinti Donatą Montvydą, kuris tikrai gerai pasirodė (o vertinti reikia ne taškus) ir įgyvendino savo tikslus. Pagarba žmogui, kuris atsakingai atliko savo darbą. Švedai pelnytai laimėjo, bet šita daina dar mums atsirūgs, įtariu, kad visą vasarą kesinsis į ramybę ir kantrybę viešose erdvėse. Tai, kad britas Engelbertas Humperdinckas liko gale su daina, kurios tekstas ir muzika tikrai be priekaištų, o Rusijos bobučių choras su savo „c‘mon and dance, bum bum bum“ stovi priekyje, tik dar kartą parodo nesuprantamą šito glamūrinio renginio žavesį ir verčia konstatuoti – eik velniop, Eurovizija! ... Susitiksim kitais metais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!