Mūsų (sunku ištarti „mūsų“) vyriausybės atstovai su japonais derisi tuomet, kai visas pasaulis juda link atsinaujinančių energijos šaltinių. Ar rimtai atrodo Lietuvos planai statyti naują elektrinę? Juk labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės (Vokietija, Prancūzija, Anglija, Ispanija, JAV, ir t.t.) ruošiasi atominių elektrinių uždarymui.
2010 m. kovo 11 dienos žemės drebėjimas ir po jo atsiritęs cunamis toje pačioje Japonijoje paspartino energetikos politikos pokyčius. Japonija, kuri ir taip yra pirmaujanti pasaulyje pagal atsinaujinančių energijos šaltinių (hidroenergijos, saulės, ir t.t.) naudojimą, po žemės drebėjimo emėsi dar sparčiau galvoti apie alternatyvas atominei energetikai.
Naujienos apie LRV bandymą susitarti su Hitači būtų gal ir neblogos. Tačiau kaip tik vakar ir šiandien teko dalyvauti Tokijuje vykusiame energetikos forume. Šio verslo forumo dalyviai iš įvairių kontinentų kalbėjo apie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą dideliuose (energijos gamybos), vidutinio dydžio (pvz., valstybės institucijose, ofisuose, mokyklose, ligoninėse) ir mažuose projektuose (pvz., namuose ar automobiliuose). Apie atominę energiją verslo lyderiai kalbėjo būtuoju laiku, mat didžiųjų pasaulio korporacijų verslo planų projekcijos nukreiptos į alternatyvius energijos šaltinius.
Taigi kaip turėtume vertinti LRV idėją statyti atominę jėgainę Lietuvoje? Tuo metu, kai Vakarų Europos šalys (Prancūzija – viena iš daugiausiai atominių jėgainių turinčių valstybių pasaulyje), JAV, Kanada ir Pietryčių Azijos (Japonija, Pietų Korėja, Kinija) kalba apie atominių jėgainių uždarymą ir alternatyvių gamtos šaltinių „įdarbinimą“, mintys apie atominę energetiką gyvos tik Kalingrade, Rusijoje ir Ukrainoje.
Kuria linkme žengsime mes: kartu su Vakarais, ar visgi suksime į Rytus? Ar tikrai nėra jokios kitos alternatyvos naujai atominei elektrinei? Kas turės apmokėti naujos elektrinės statybos sąskaitas? Ar tai nėra per didelė finansinė našta mūsų mažytei Lietuvai? Atrodo, kad mūsų politikams tokie klausimai nekyla.
Kaip vertinti mus pasiekusias naujienas apie tai, kad atominės elektrinės statybai Hitači atsivežtų du tūkstančius Japonų specialistų? Kaip tai skamba 200 tūkst. lietuvių (įskaitant ir mane) emigracijos į užsienį kontekste? Kodėl Lietuvos vadovai negali susitarti dėl Lietuvoje esančių specialistų įdarbinimo? O jei tų specialistų nėra, kodėl jų iki šiol nesugebėjome paruošti?
Bandymai pateisinti atominės elektrinės statybą tuo, jog taip išvengtume priklausomybės nuo didžiosios Rytų kaimynės nėra labai įtikinantys. Žinant, kad atominės elektrinės statomos visai netoli Lietuvos sienų galime ir privalome kurti planą kaip suderinti energetinę nepriklausomybę, atsinaujinančių šaltinių panaudojimą ir aplinkos apsaugą su finansinėmis mūsų valstybės galimybėmis. Lietuvos energetinė padėtis niekuo nesiskiria nuo pačios Japonijos, kuri beveik visas žaliavas ir kurą importuoja iš užsienio šalių (taip pat ne itin patikimos kaimynės Kinijos).
Japonams nuolat kartoju, kad lietuvių tauta visada buvo atvira naujovėms ir drąsiai žvelgia į ateitį. Juokingai atrodo mintys, kad atvykus tiems dviems tūkstančiams japonų lietuviai turės akimirksniu išmokti japonų kalbą. Ar ne atvirščiai neturėtų būti atvirkščiai? Ar ne atvykę japonai turėtų mokytis lietuvių kalbos?
„Stay hungry. Stay foolish.“ „Būkite alkani ir naivūs“ – 2005 m. Stenfordo Universiteto absolventams linkėjo Džobsas. Ar sugebės mūsų valstybės vairininkai įsiklausyti į šiuos žodžius?
Paulius Jurčys yra teisės mokslų daktaras, Kyushu Universiteto Teisės Fakulteto lektorius
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!