Kodėl žmonės renkasi emigraciją. Ar tai yra nusikaltimas, tėvynes išdavimas, ar paprasčiausia geresnio gyvenimo paieškos? Pats esu emigrantas jau keletą metų, bet kažkodėl visiškai nesijaučiu nusikaltėliu, ir grįžęs namo paatostogauti, nebijau žiūrėti žmonėms į akis.
Gyvenimas užsienyje toli gražu nėra daugelio žmonių svajonė. Dar būdamas mokykloje svajojau apie daugelį dalykų, kuriuos norėčiau veikti gyvenime, tikrai neturėjau tikslo gyventi užsienyje, ko gero, kaip ir daugelis emigrantų.
Vos baigęs mokyklą supratau, kad svajonės - ne kiekvienam mirtingajam prieinama privilegija. Kaip gali žmogus apie kažką svajoti, jei vienintelė svajonė - gauti pakankamą atlyginimą, kad užtektų apmokėti būsto sąskaitas bei nusipirkti pagrindinių maisto produktų? Daugelis žmonių susiduria su tokia situacija ir renkasi paprasčiausią variantą - išvažiuoti. Dabar užsienyje draugų daugiau negu gimtajame mieste ar kaime, visi turime giminių ir pažįstamų, gyvenančių ten. Taigi, išvažiuoti svetur - tas pats, kas iš vieno miesto išvažiuoti į kitą, tai kur kas lengviau nei susirasti gerai apmokamą darbą.
Įsikūrę užsienyje žmonės iškart įgyvendina savo dvi svajones - nebereikia sukti galvos apie būsto sąskaitas ir maistą. Čia kalbu apie tuos, kurie atvažiavo gyventi ir dirbti, ne apie tuos, kurie emigruoja vien dėl to, kad ten alus pigesnis. Taigi, nors, atrodo, daug ir neuždirbi, nevažinėji su naujausia mašina, bet turi galimybę svajoti, vėl svajoti apie tai, apie ką galvojai dar būdamas mokykloje.
Svetur gyvendamas ir po truputį siekdamas to, ko nori, turi galimybę tai pasiekti, ir čia galioja posakis - „tereikia tik labai norėti“. Žinau, kad daugelis sakys - įmanoma ir Lietuvoje gyventi. Taip, sutinku, įmanoma, bet ar gyvenimas Lietuvoje patenkina elementariausius žmonių lūkesčius?
Jūs pabandykite priversti kasininkę nusišypsoti, nueikite į bet kurią valstybinę instituciją su bet kokiu mažu reikalu, pastebėkite, kaip ten jus „meiliai“ sutinka. Nemanau, kad čia dėl to, kad lietuvių toks mentalitetas, manau, visa tai dėl to, kad žmonės viskuo nusivylę. Sunku gi spręsti tokias kasdienes dilemas - kaip nupirkti vaikui naują kuprinę ar skaniau pavalgyti, sunku per atostogas pailsėti savo dviejų kambarių bute.
Daugelį metų gyvendamas užsienyje sutikau tikrai daug tautiečių. Tikrai nuostabu tai, kad daugelis iš jų vis dar turi vilties sugrįžti į tėvynę. Daugeliui jų nereikia vilų, aukso kalnų ar milijonų jų bankų sąskaitose - jie tenori dirbti paprastą darbą ir uždirbti tiek, kad galėtų ne tik nusivesti vaikus į karuseles, bet dar ir išgalėtų leisti jiems pasisupti.
Žmonės nori grįžti namo, daugeliui emigrantų užsienis vis dar yra „ten“, o Lietuva vis dar „čia“. Kol kas Lietuva dar neprarado daugelio tų, kurie šiuo metu išvykę. Bet jei Lietuvos valdžia ir toliau tik stengsis įrodinėti, kas iš visų kaltų yra kalčiausias, o kas - mažiau kaltas, gali pražiopsoti momentą, kada „čia“ ir „ten“ susikeis vietomis. O tada jau bus per vėlu kažką daryti.
Nepadės netgi tai, kad vienas ar kitas valdžios žmogus įrodys savo dalinį ar visišką nekaltumą. Manau, dabar yra laikas, netgi ne laikas, o paskutinis šansas spręsti paprastas, paprastam darbo žmogui aktualias problemas. Duokit žmonėms galimybę svajoti ir jie patys sugrįš namo, nereikės jų net skatinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: