Ten labai paprastai paklausė – ar pats išėjai savo noru iš darbo, ar kaip? Be abejo, kas gi išeis savo noru is darbo ? Jei išeini savo noru iš darbo, negausi jokios pašalpos – tokia tvarka! Kai pasakiau, kad ne savo noru išėjau is darbo, labai greitai nukreipė mane į nemokamą teisinę pagalbą teikiantį centrą. Ten jau buvo labai greitai viskas – nors ir esi bedarbis, tavo pareiga yra ieškotis darbo, viena iš pareigų – pabandyti teismo keliu išspręsti ginčą.
Visi darbo ginčai nagrinėjami teisme, nereikia nieko mokėti darbuotojui – taip kad man dar teks susitikti teisme su savo darbdaviais. Klausimas – o kaip gi gyventi, jei esi bedarbis? Teko užpildyti anketas, kiek man kainuoja namą nuomotis, kiek turiu santaupų, ar gyvenu vienas ir panašiai. Iš viso priskaičiavo, kad gausiu bedarbio pašalpą £750 svarų per mėnesį, suteikė galimybę išmokėti avansu, jei neturi pinigų pragyventi – sakyčiau neblogai, ar ne?
Mainais į tai, turėjau prisiimti įsipareigojimą ne ieškotis darbo, o pasiruošti darbo paieškai. Suprantate, kadangi po operacijos man nebuvo galima nieko kelti sunkaus kurį laiką, aš ir norėdamas dirbti negalėčiau. Todėl nieko kito negalima buvo dirbti – tik sėdėti namuose ant lovos arba prie kompiuterio! Mano pareiga buvo pasiruošti darbui ir taip turėjau 5 valandas pasiruošti per dieną!
Jie suteikė kompiuterio slaptažodį, kad kiekvieną dieną palikčiau įrašus, ka maždaug veikiau... Tai mano įrašai būdavo – ruošiausi darbui, nagrinėjau darbo rinką 5 valandas t. y. turėjau omeny skaičiau Lietuvos spaudą internete ir aktyviai domėjausi, kas vyksta.
Matote, pasiruošimas yra pasiruošimas, reikia ruoštis viskam, o gal teks ieškotis darbo Lietuvoje, kas ten žino? Taip ir gyvenau, vykdžiau pasiruošimą , skaičiau spaudą, kol gavau laišką ir kitokio centro – taigi, jie nutarė patikrinti, ar tikrai negaliu dirbti. Dieve dieve, galvojau, kas dabar bus? Tai teko pildyti vėl anketą ir atsakyti į klausimus.
Kaip jūs miegate? – Be abejo, blogai miegu, o kaip jūs miegate, gerai?
Ar jūs jaučiate nerimą? – Be abejo, jaučiu nerimą, o jūs nejaučiate?
Po to, pamenu, klausė, kaip jūs jaučiatės žmonių grupėje? – Be abejo, jei šalia direktorė, tai aišku jaučiu širdies ritmo sutrikimus ir stresą, negaliu koncentruotis ką ji sako, prakaituoja delnai...
Kitas klausimas buvo, jei gerai pamenu: ar sergate kuo? – Manau, kad prakaituoja delnai ir stresuoju, manau, kad turiu postraumatinį sindromą ir depresiją, žinote, juk būna visko gyvenime?
Tai jie žmonės, iš to centro, gavę mano laišką, aišku, netikėjo manimi, užsakė man susitikimą tą ir tą dieną, tą ir tą valandą ir jei neateisi – nebeduos pašalpos. Kaip gi aš ateisiu, pagalvojau, juk po operacijos daktaras sake nieko sunkaus nekelti, o as dar tįsiau savo krepšį su pienu, patyriau sunkius išgyvenimus, traumuojančias patirtis ir pan. Tai teko man nusiųsti laišką iš ligoninės, kad tikrai žmogus turėjo pilvo operaciją. Gal iš tikrųjų jis patyrė traumuojančias patirtis, sutriko jam miegas, prarado ramybę žmogus? Jie po to tikrai labai gražiai pasielgė, atšaukė mano pasimatymą ir atsiuntė laišką, kad jie mano, jog man dar priklauso 350 svarų neįgalumas ir jie sumokės už 3 mėnesius atgaline tvarka.
Ir nuo šiol man nebereikia pasiruošti darbui, nes gal iš tiesų aš turiu „kažkokią pogimdyvinę depresiją“? Juk moterims būna, kodėl vyrams negali būti? Juolab, kad aš bijojau tos operacijos, ar tikrai negalėjo man išsivystyti „kažkoks postraumatinis sindromas“? O jums nebūna , kad būnate šalia kokios jaunos gražios direktorės ir jums „sutrinka širdies ritmas ir prakaituoja delnai“? Žinote, gal čia yra kokia liga? Kaip ten sako Lietuvoje – žilė galvon, velnias uodegon? Čia liga ar pasiutimas koks?
Vienu žodžiu, dabar nebegaliu net pasiruošti niekam, gaunu daugiau nei 1000 svarų dydžio pašalpą per mėnesį ir turiu nieko neveikti, kad tik „neišsigąsčiau nukritusio lapo“ ir nepatirčiau „streso ar traumuojančių patirčių“ Kadangi, nebegaliu dirbti, pradėjau galvoti, kaip ir kuo man užsiimti gyvenime? Pasirodo, aš galiu įkurti įmonę ir ne pats dirbti, o kad man dirbtų! Ir Anglija mokės toliau pašalpą – tik prašau kurk ir gyvenk, vis tiek juk negaliu dirbti!
Todėl dabar pradėjau ruoštis įmonės įkūrimui, registravau savo vardą, įmonę įkūriau – juk esu jaunas žmogus, nesėdėsiu be darbo, ar ne taip? Nesvarbu, kad truputį žilstelėjęs, bet... juk dar kažką galiu, ar esu jau nurašytas? Kaip matote, jokie čia nei anglai, nei lietuviai nėra tinginiai ir netingi dirbti, o jei ir gauna pašalpas, tai aktyviai ruošiasi gyvenimo pasikeitimams!
Viskas tik į gerą pusę ir, manau, tikrai Lietuvoje reikia keisti išmokų mokėjimo tvarką! Tikrai verta ir Lietuvoje mokėti po 1000 eurų bedarbiams su sąlyga, kad jie kurs įmonę! Jūs nesijuokite tik prašau, nes, mano nuomone, labai nuvertinate žmones, jei duodate pašalpą, tai norite .kad jis dirbtų bet ką ir rastų bet kokį darbą? Taip? Ir norite tik tam, kad jis nesėdėtų ant sprando mokesčių mokėtojams, tiesa? Todėl, jūs skubiai priverčiate žmogų būti valytoju, bet kam bus nuo to geriau?
O ar ne geriau būtų padaryti taip kaip Anglijoje? Prašome, mes tau mokėsime pašalpą, bet... norime iš tavęs, kad tu ne valytoju būtum, o sukurtum įmonę! Ir kad ateityje, ne tik kad pats nebebūtum bedarbis, bet ir įdarbintum kitus, nenorėtumėte to? Atleiskite, tikrai turiu skubėti, nes šaldytuve liko kelios skardinės alaus, reikia kurti įmonės strategiją, naujus produktus, vienu žodžiu – turiu labai daug darbo!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.