Pradėsiu nuo to, kas mane patraukė iš Lietuvos – pinigų stoka, mažas darbo užmokestis, didelės kainos. Teko pabuvoti keliose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Olandijoje ir atsidūriau Belgijoje. Šalis patiko iš pat pradžių, nes labai tvarkinga visur, žmonės draugiški, šypsosi, padeda maloniai ir nieko už tai neprašo ar nelaukia.
Pradžia nebuvo nelengva, bet mano užsispyrimas, darbštumas ir noras siekti savo tikslų padėjo pralaužti ledus ir įsitvirtinti stipriau. Dabar norėčiau akcentuoti savo pastebėjimus iš atostogų savo gimtinėje Lietuvoje.
Po euro įvedimo dar nebuvau grįžęs, tai noro ir smalsumo turėjau užtektinai. Sėdau į savo mašiną ir patraukiau Lietuvos link liepos viduryje. Tik įvažiavęs į Lietuvą pasijutau gerai, judėdamas link savo gimtojo miesto tarp nusidriekusių žaliuojančių kalnų ir pakalnių, miškų ir ežerų. Netoli jau namų kuro sąnaudos beveik baigėsi, tad užsukau į degalinę prisipildyti degalų ir buvau stipriai šokiruotas pamatęs, kiek kainuoja litras dyzelinio. O gi 1.20 euro. Išvažiuodamas iš Belgijos prisipyliau mokėdamas už litrą 1.09 euro.
Na ir galvoju: Belgijos minimumas panašiai 1250 eurų, o Lietuvoje – apie 270 eurų „į rankas“. Klausimas: kodėl? Kodėl tokie Lietuvos dideli akcizai? Valdžia gali atsakyti: nes taip visur Europoje yra. Gerai, tai kodėl beveik visur Europoje atlyginimai yra didesni, pensijos yra didesnės ir socialinės garantijos geresnės? Lietuviai turi mokėti daugiau ir ką jie už tai gauna?
Grįžau į savo miestą ir jau pirmą dieną buvau pasipiktinęs, kai sutemus žvelgiau pro savo namų langus į rajoną ir šalia esančią vidurinę mokyklą. Nemačiau nieko. Nebuvo nė vieno šviestuvo ir nė vieno apšviesto takelio. Ir galvoju: o kaip po darbų reikia pareiti vienoms moterims ar žmogeliui po darbo truputį padauginus? Baugu ir tikrai nesaugu.
Kitą dieną apsilankęs viename Klaipėdos prekybos centre buvau vėl lengvai nustebintas rūbų kainų – jos nesiskyrė nieko nuo belgiškų, dar, manau, ir pigiau esu matęs ten. Kavinėse nors kainos ir daug didesnės nei buvo prieš eurą, bet lietuviškas maistas man išlieka ir išliks skaniausias ir kokybiškiausias. Tad per 13 dienų savo atostogų vien ant maisto kavinėse išleidau apie 400 eurų, nes 30 eurų per dieną pravalgyti yra tikrai lengva.
Nuėjau į klubą su draugais. Kaip ir kiekvieną kartą atsiranda stipruolių, kurie girti nori daužyti vienas kitam snukius, o visi kiti, atėję pasilinksminti ir gerai praleisti laiką, turi matyti visa tai, o kai kuriais atvejais, ir patys būti viso to dalyviais ar nukentėjusiais. Iškart kyla klausimas: kodėl? Kodėl mes vis dar neišmokom draugauti, bent jau nekreipti dėmesio į tai, kas tau nepatinka? Esame viena tauta, kodėl jos nestipriname, o kaip tik ardome iš vidaus?
Kaip tik toks patriotiškas sakinys priveda prie minčių apie šauktinius. Buvo įdomu ir tuo pačiu pikta stebėti, kaip vyko visas tas procesas, skaityti straipsnius tų, kurie susikūrę gyvenimus, turi palikti ir eiti atiduoti savo duoklę gimtinei, tarnauti 9 mėnesius ir iškart palyginimas – atsimenu, kai per žinias žiūrėjau interviu su politikais, kur jie atostogaus ir kaip. Kas į užsienį važiuos, kas Palangą, kas dar kur, o kai pagalvoji, kad už jų dviejų mėnesių atostogas moka paprasti žmonės, kurie dirba sunkiai visą mėnesį ir tegauna 270 eurų. Kodėl tautos išrinktieji nesiaukoja ir neatiduoda savo duoklės? Kodėl Lietuvos skirtumas tarp minimumo ir politiko atlyginimo yra vienas didžiausių Europoje? Kodėl mūsų likę tiek nedaug, gal 2 milijonai su trupučiu, o jų Seime turi būti 141 plius patarėjų armija?
Mūsų valdymo sistemoje yra daug skylių ir daug supuvusių vietų, kurias reikia taisyti ir kurti naujas, norint pagerinti gyvenimą ne tik sau ir savo artimiesiems, bet ir visiems savo tautos žmonės, kad jų gyvenimas taptų geresnis.
Kodėl kasininkės-pardavėjos turi dirbti nuo 8 iki 22 val. per dieną, kur normatyvai Europoje 8 val., ir gauti 270 eurų? Ar jūs bent įsivaizduojate, kaip sunku keltis ryte 7 val. grįžti iš jo 23 val. ir turėti 8 valandas laisvas iki darbo pradžios, į kurias turėtų įeiti normalaus žmogaus po darbo užsiėmimas: užkandis, knyga, kad ir tos pačios žinios, nekalbu jau apie kokį nors išėjimą iš namų, nes nebelieka laiko net pamiegoti. O tada vėl į darbą, kuris truks 14 valandų ir atidirbus mėnesį gausi 270 eurų. O jei bus kokia menka klaidelė, kurią išskaičiuoja iš tavo atlyginimo, gausi vos 200 eurų, o už pragyvenimą visą moki vos ne europinėmis kainomis, kur žmonės gauna bent jau po 1000 eurų per mėn.
Jos visos – stiprios moterys, o jei dar vienišos mamos, joms ir vaikus išmaitinti reikia. Ir tokių daug palyginimų yra ir tų profesijų, ir darbų, kur žmonės yra tikrai išnaudojami valstybės, darbdavių ir negauna atgal tai, ko yra nusipelnę. Nuo čia ir prasideda nusikaltimu grandis, vaikai auga tokiose šeimose, mamos negali jiems visko suteikti, prasideda vagiliavimas, plėšimas ir baigiasi blogai.
Daugumos pagyvenusių žmonių veidai niūrūs ir pikti. Ir kaip nebus tokie, kai vos vaistams sukrapšto ir neturi iš kur duonos nusipirkti, o valdininkai atostogauja kur kas sau, gauna didžiausius pinigėlius už tai, o jūs tik dirbkit dirbkit.
Kodėl žmonės tik kalba aplinkui ir nieko nedaro? Nesiburia į viena didelę komandą, kuri galėtų pasipriešinti dalykams, kurie mus žlugdo, o ne padeda kabintis į gyvenimą. Kodėl valdininkai nesusimažino perpus ar bent jau 40 narių mažiau? Kodėl jie sau didinasi algas, o pensijų niekaip neatiduoda, laukia, kol išmirs mūsų senoliai? Kodėl paprasti žmogeliai, kuriems nėra tiek duota, kiek kitiems, turi kentėti? Kodėl tiems, kuriems davė daugiau iš aukščiau, negali pasidalinti ir padėti tiems, kurie yra nuskriausti?
Norint pakeisti kažką, pirma reikia patiems tai padaryti, ir tarnauti reikia savo žmonėms, tautai kuri tave išrenka, kad jiems būtų gerai, o ne tik jums ir verslininkams. Tad būkim vieningi, sąžiningi ir draugiški. Padėkime vieni kitiems ir siekime tikslų visi kartu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!