Išvažiavusi pradėjau eiti į mokyklą, nemokėjau kalbos, buvo sunku pritapti, visgi lietuvė. Nesilyginau su kitomis mergaitėmis, jos ne lietuvės ir iki šiol nė su viena iš jų neturiu nieko bendro. Mokykloje mane vadina pasikėlusia, su dideliu ego ir visaip kitaip. Nelabai rūpi ką kiti galvoja ir jų nuomonė tuo labiau... Mano ir taip sunkus gyvenimas.
Tėvas turi žmoną, kuri yra mano pamotė. Mes niekada nesutarėme, ji mane žemina, mano šeimą drabsto purvais. Kaip gali moteris būti tokio žemo lygio, sekti mano mamą socialiniuose tinkluose, žiūrėti ką ji veikia ir ką perka, su kokiomis mašinomis važinėja, kiek uždirba ir panašiai. Nenustoja manęs šmeižti – buvau 12 ir ji jau skelbė visur, jog aš pardavinėju savo kūną... Klausimas – ką tėvas darė? Nieko, mosikavo rankomis ir tiek, todėl greitai supratau, kad neturiu tėvo, to, kurį mylėjau labiau už viską.
Dabar neturiu ką jam papasakoti, nes jaučiu, jog jam neįdomu, jam įdomi tik jo žmona. Galiu būti ištisas dienas ne namie ir jam tai nerūpės, nepasiges... Noriu grįžti pas mamą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.