Anksčiau, vos prieš kelerius metelius, na, daugiausiai dešimt, viskas ėjosi idealiai. Ateina pas mane mergaičiukė ir sako: buvau dešimtukininkė, viską dariau, ką liepė, „socialines valandas“ rinkausi, mokytojų klausiau, direktoriaus klausiau, valytojų klausiau, ariau iki pirmos-antros nakties ruošdama namų darbus, į ekskursijas važinėdavau, uniformą nešiodavau ir taip toliau, ir taip toliau. Liuks! Tokias ir įdarbindavau, sakydavau:
„Labai gerai, mieloji, tokios kaip tu ir ieškojau, iškart priimu į pardavėjos vietą. Dabar bus taip: Balzakai ir tėvai Gorijo ilsėsis, dirbs rankytės. Darbo laikas nuo septintos ryto iki devintos vakaro, na, plius minus dar pora valandų apsitvarkyti po parduotuvės uždarymo (iššluoti grindis kasdien, išplauti 2 kartus per savaitę). Tiesa, vietoj reikės būti jau 6 valandą ryte, iškrausi naujas drabužių siuntas, išlyginsi (lygintuvą atsineši iš namų), papurensi ir gražiai sudėliosi. Na, pati supranti, drabužiai tai iš Londono skudurynų, bet čia tai butikas, tai žinai, reikia pasistengti, kad nesimatytų. Taip, kas čia dar... Ak taip, pirkėjus konsultuosi apie naujausias madas, užsiprenumeruok kokį brangesnį lietuvišką „Vogue“ variantą, kad gaudytumeis... Ir dar – netoliese yra nakvynės namai, tai vienas toks „bomželis“ Liocha nuolat supainioja duris ir įslenka čia, bet nieko tokio, jis nepiktybinis, purkštelsi pipirinių dujų (už šešiasdešimt eurų parduoda kitoj gatvės pusėj) ir išsinešdins. Bet žinok, yra ir piktybinių – vagių. Saugok drabužėlius kaip savo akį, nes kamerų nėra (lėšų trūkumas), o jei kas dings – iš tavo algelės viskas... A, tiksliai, dar alga – 850 litų „į rankas“. Viskas aišku? Tvarkelė. Rytoj jau ateik. Oi, vos nepamiršau! Apsivilk kokį aptemptą drabužėlį, na, kad užpakaliuką paryškintų, gerai? Rožinės spalvos. Čia kaip uniforma, juk sakei, kad buvo mokykloj? Tai ir čia bus. Na, vsio, laukiu ryt.“
Nu, ir viskas būdavo okej, dirbdavo mergaitės, nesiskųsdavo. Tiesa, kai viena gavo su pipirinėmis dujomis pati į veidą, truputį nusiminė, bet daviau atostogų savaitę ir grįžo kaip nauja. Na, o viena buvo tikrai bjauri. Kai gnybtelėdavau į sėdynę kad pašokdavo, kiekvieną kartą kaip pirmą... Keistuolė... Ilgai nelaikiau, išmečiau lauk. Aštuoniolikmečių vienuolių mums nereikia.
Tai va. Bet, kaip minėjau, taip būdavo anksčiau, o dabar kas pasidarė? Neseniai įdarbinau vieną tokią mergą. Atėjo nepasidažiusi, drabužiai bent vienu dydžiu per dideli, plaukai trumpi... Čia ką, sakau, galvojai, kaliausės savo bulvių laukui ieškau? Kaip tau ne gėda rodytis akyse žmonėms? Ką, grožio salonų mieste maža? Kur manikiūras, priauginti plaukai? Susinervinau. Kas ji tokia mano esanti? Ir dar – nepatikėsit – kai išdėsčiau viską, ką dabar parašiau, ji atsistojo ir išėjo. Va taip va, tiesiog. Ar čia normalus elgesys? Ir dar su vyresniu žmogum? Pienburnė nelaiminga...
Tai ne vienintelis atvejis. Prieš du mėnesius buvo dar viena tokia. Kaip paritus, taip pastačius – 14 dydis pagal Didžiosios Britanijos matų sistemą mažiausiai. Tokiai iškart pasakiau – pietų pertraukėlių nebus, man nereikia, kad vaikščiodama stumdytum prekystalius. Ta tik sumirksėjo, tarsi nesuprasdama, kas negerai. Pfff. Kadangi labai reikėjo darbuotojos, priėmiau. Žinojau, kad tokia stora kažin, ar kur kitur ras darbą, tai, galvojau, bus dėkinga už tokį gailestingumą. Aišku, viskas baigėsi tuo, kad prakeikiau save už gerą širdį...
Sulaukiu skambučio iš pažįstamo policininko – į mano darbovietę iškviesta policija. Pasirodo, vienas mūsų nuolatinių klientų ėmė „žeminti“ tos mergiščios „orumą“. Iš kur pas mažvaikę toks žodynas – orumas, viešas pažeminimas? Mano laikais tokių terminų nebuvo! Ką, jeigu garsiai pastebi, kad moteris turi gerą užpakalį, tai jau priekabiavimas? Džiaugtis turėtų, kad koks vyras išvis žiūri į tokią celiulitinę! Gerai, kad per pažįstamus pavyko viską užglaistyti. Orumo pažeminimas, priekabiavimas... Tfu, ta supuvusi Europa su savo teisėm! O kur pareigos? Ar kas nors pagalvojo apie kitą žmogų (mane, šiuo atveju)? Kaip man dabar per porą dienų rast darbuotoją?..
Galėčiau tęsti ir tęsti. „Per mažas atlyginimas“, „blogos darbo sąlygos“, „pagarbos kitam žmogui trūkumas“, „savirealizacijos trūkumas“, dar kažkokia velniava... Kas su tomis šiuolaikinėmis mergšėmis?! Iš kur jos tokių dalykų prisirankiojo, bene mokykloj? Anksčiau – vergės kaip vergės, ką liepiu, tą daro... Ir dar ranką bučiuoja... O dabar... Išpindėjimas... Atsirado laisvūnės...
Jei dar yra normalių, moralės nepraradusių, vyresnį žmogų gerbiančių, senas vergystės tradicijas puoselėjančių damų, prašom kreiptis į mane: p. Žydrūnas Vergvaldauskas, UAB „Elito drapanos“ vadovas, adresas – Baudžiavos gatvė 13-666.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
O gal esate su tokiais darbdaviai susidūrę realybėje? Darbavęsi parduotuvėje? Papasakokite savo patirtį! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: