Dviejų vaikų mama Kristina: esu mama iš pašaukimo
Esu dviejų jau ūgtelėjusių vaikų mama. Auginau juos pati, praleidau namuose 6,5 metų, auklytę turėjome tik kelioms valandoms per dieną, kai vaikučiai buvo maži – tuomet suspėdavau ir į parduotuvę nubėgti, ir reikalus sutvarkyti. Žinoma, galiu pripažinti, kad esu mama iš pašaukimo – aš mėgavausi ir iki šiol mėgaujuosi kiekviena minute, valanda, diena, praleista su vaikais drauge. Mes kartu leidžiam, laisvalaikį, sportuojam, švenčiam, sprendžiam iškilusias problemas.
Daug kartų iš aplinkinių esu girdėjusi: „Kam taip aukotis?“, „Tavo vaikai išlepinti...“, „Tu planuoji savaitgalį su savo paaugliais?.. Aš tuo tarpu galvoju, kam juos palikti, kad pabūti vienai...“. Ir daug kitokių skaudžių dalykų esu girdėjusi ir ne tik iš svetimų, kurie mano vaikų nepažįsta, bet ir iš savo artimųjų. Ypač mėgstamos frazės buvo „geri“ (mano nuomone, paklusnūs, nusodinti) arba „blogi“ (turintys savo nuomonę, emocingi) vaikai.
Žinot, atsilaikiau, ir auginau vaikus taip, kaip jaučiau – širdimi. O viso to rezultatas – vaikai laisvi jausti (gali juoktis, pykti, jaudintis ir aš juos išklausau), jie dėmesingi man ir aplinkiniams – nes tą gautą dėmesį ir rūpestį perkėlė ir į savo bendravimo modelį, jie būdami paaugliais nesigėdija atsisėsti ant kelių, prisiglausti, pamėtyti į krepšį kieme, kartu nueiti į kiną ar ledo areną. Visas tas rūpestis ir tikrai besąlygiška meilė sugrįžta ir virsta nuostabiu ryšiu tarp artimųjų. Tuomet ryšys tampa brandus ir nuomonės iš šalies ar replikos nebeveikia.
Dar šiandien eidama ryte į darbą, pamačiau situaciją, kuri mane sujaudino, nors tai lietė ir ne mano vaiką. Eidama pro Aklųjų silpnaregių mokyklėlę pamačiau vaikus, žaidžiančius kieme, jie neįgalūs – turi rimtų regėjimo ir elgesio sutrikimų.
Rūsti pedagogė eidama pro šalį burbtelėjo mergaitei „ Ką, sveikintis nemoki. Reiks tave išmokyti“. Tai buvo pasakyta kandžiai ir pašaipiai ir dar vaikui, kuris ir taip gyvenime traumuotas. Tai įsivaizduokit, jei taip prasideda vaiko diena darželyje, mokykloje, o jeigu net namie... Ką turi jausti vaikas, iš kurio tyčiojamasi, kuris žeminamas, nes suaugęs jaučiasi viršesnis už jį? O po to stebisi, kodėl vaikai tokie grubūs, kodėl jie užsidaro virtualioje aplinkoje ir dienų dienas praleidžia prie kompiuterio.... Žinau viena ir tai gali patvirtinti geriausi psichologai – ką įdėsi, kaip elgsiesi, tą ir net dvigubai gausi atgal.
Taigi, mamoms, kurios galvoja, kaip auginti, kiek laiko praleisti, patarčiau – mylėti besąlygiškai, auginti atsakingai, suprasti, užjausti, apkabinti – būti savo vaikui žmogumi, pas kurį jis rastų užuovėją nuo viso to nežmoniškumo mūsų visuomenėje. Tiesiog auginkit vaiką asmenybe.
Trijų vaikų mama Jurga: esu nusivylusi pati savimi
Turiu tris be galo aktyvius ir padūkusius vaikus: paaugusį sūnų trečioką ir dvi mergytes – dviejų su puse metukų ir metukų su puse. Vaikų norėjau visada trijų, visada svajojau, kaip bus smagu leisti laiką, visada buvau emociškai stipri moteris. Nebijojau jokių sunkumų. Šiandien galiu drąsiai pasakyti – apgavau pati save, auginti pametinukus yra be galo sunku. Tai išsunkia psichologiškai, morališkai, fiziškai.
Prieš pradėdama rašyti, perskaičiau mamyčių rašinėlius. Viena jų rašė, kad fizinis nuovargis yra nebaisus. Sėdėjau gerdama kava ir ištryško nuovargio ašaros, mintyse pagalvojau – „laiminga TU mama, kad nejauti fizinio nuovargio”. Gimus trečiai dukrytei, mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom, abi sesės nors ir miegodamas skirtinguose kambariuose, negirdėdamos viena kitos, atsibusdavo ir keldavosi po 4-5 kartus per naktį, jei viena „sucypsi“, žinok, kad reiks tuoj pas kitą bėgti. Ir taip gyvenau 1,5 metų, šiandien situacija taisosi, liko vienas ar kartais du kartai per naktį, kada reikia abi paglostyti, ir dar kartą palinkėti labos nakties. Žinau, kad tai kažkada baigsis ir galėsiu pailsėti, bet negaliu sutikti su žodžiais, kad fizinis nuovargis nebaisus. Nuo tokio miego ir poilsio, sunkių nėštumų man gydytojai diagnozavo lėtinį nuovargį bei lėtines migreną. Todėl tos, kurios turi gerai miegančius vaikučius, džiaukitės – jūs esate labai laimingos!
Vyras dirbo užsienį, todėl visą naštą nešiau viena, o kur dar visa buitis, kur dėmesys sūnui, noras leisti laiką ir su juo. Dabar visi kartu gyvename užsienyje, stresas persikeliant, piniginiai reikalai kol atsistosi „ant kojų“, dar slegia.
Esu emociškai išsunkta, norisi bėgti ir nebeatsigręžti, kažkur bent trumpam pailsėti ir vėl grįžti į šeimą kaip normalus žmogus. Tikiu, kad kažkada gal tai ir pavyks. Džiaugiuosi gyvenime tuo, kad turiu supratingą vyrą, kuris kiek gali, padeda, stengiasi džiuginti gėlėmis ir smulkmenomis, kuris myli ir gerbia mane tokia, kokia esu dabar. Tikrai ne tą, kurią vedė – laimingą, besišypsančią ir stiprią moterį.
Kažkada augindama sūnų, tikėjau, kad esu šauni mama, „supermama“, buvau gyvybinga, energinga, studijavau, dirbau ir dar rasdavau laiko vaikui. Šiandien esu nusivylus pati savimi.
Svajoju jau apie darbą, atotrūkį nuo vaikų, nes tikrai tikiu, kad reikia pabėgimo nuo jų, prasiblaškymo. Esu tokios nuomones, kad geriau nepraleisti su vaiku 24 val per parą, nesijausti pavargusiai nuo 4 sienų, bet geriau kokybiškai bendrauti su vaik kelias valandas per dieną, kada susitinki mažyčius su šypsena ir be minties „pavargau nuo jūsų“.
Noriu tik pasakyti, kad kiek bebūtų streso ar nervų, mama visada ištvers ir glaus prie širdies vaikus.
Motinystę visada įsivaizdavau kitokią, gražesnę, šviesesnę. Viduje labai tikiu, kad tas laikas dar ateis. Vaikai – toks gražus ir švelnus gyvenimo tarpas. Norisi šypsotis ir džiaugtis jais. Visoms mamoms linkiu tikėti, kad pasaulis rytoj bus gražesnis – vaikai nesirgs, miegos naktimis ir mes būsime bent šiek tiek daugiau pailsėję nei vakar!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia:
