- Dūmai - daugeliui žmonių iki šiol yra visiškai normalu bet kada susigalvojus (nesvarbu, ar rytas, ar vakaras, ar savaitgalis, ar dūmai eina tiesiai į kaimynus) savo sklype kūrenti laužus, nepaisant to, kad pasklidę dūmai trukdo kaimynams, praeiviams. Daug kartų būnant, valgant lauke tenka bėgti į namo vidų, užsidaryti langus ir laukti kol kaimyno uždegtas laužas sudegs ir susmilks. Kartais tai trunka ir keletą valandų, visą dieną ar naktį. Pasakius pastabą, toks kaimynas tik pabumba, kad prie jo kabinėjamasi ir kūrena laužą toliau, netgi nesuprasdamas ar nenorėdamas suprasti, kad daro kažką blogo. Laužų kūrenimas gyvenvietėse yra visiškai įstatymiškai uždraustas daugelyje valstybių, tik ne Lietuvoje.
Nesuprantu, kaip galima gyventi gyvenvietėse, kurios ir žiemą (nuo namų kūrenamų malkomis), ir vasarą skendi dūmuose, o lauke įsitvyro smalkių kvapas.
- Triukšmas – atvažiavus iš Vokietijos, atrodo, kad mūsų gyvenvietėse tegali gyventi triukšmo mėgėjai. Ypač savaitgaliais gyvenvietėse skambanti muzika, šaudantys fejerverkai, rengiamos vestuvės, gimtadieniai, skambančios dainos, vaikų šūkavimai iki nakties ir pan. parodo visišką žmonių nihilizmą kaimynų atžvilgiu. Gal kažkas tuo metu prikeliamas iš miegų, gal užmigt negali, o gal tiesiog nori ramiai pailsėti? Visiems ant to nusispjaut.
Gyvenant Vokietijoje vakarais namo šeimininkai primygtinai pakviesdavo eiti į namo vidų, kad netgi kalbėjimas ar vaikų pakrykštavimai jokiu būdu nesutrukdytų kaimynų ramybės. Bet koks triukšmo židinys, kaip kad pjovimas žoliapjove ar pan. yra griežtai reglamentuotas. Tuo tarpu Lietuvoje labai daug žmonių, kurie žoliapjovę savaitgaliais užveda 8-9 val. ryte, arba pseudoūkininkų, savo namų valdose nuolat vykdančių ūkinę veiklą – remontuojančių automobilius, nuolat kažką gręžiančių ar pjaunančių, auginančių įvairiausius gyvūnus. Ir be galo džiaugiamasi, kai vaikai kuo labiau šūkauja ir triukšmauja.
Stovyklavietės prie ežerų – tai dar vienas visiško nihilizmo pavyzdys. Atvykus praktiškai į bet kurią stovyklavietę prie ežero šiltesnį savaitgalį, pirmiausia Jus pasitiks iš automobilių skambanti muzika. Dažniausiai visu garsu atsuktas garso grotuvas ir atidarytos visos automobilio durelės, kad geriau girdėtųsi.
Nežinau, kaip tai pakomentuoti, bet terandu vieną apibūdinimą – triukšmo debilai.
- Šiukšlės – užtenka pasivaikščioti pamiškėmis, paežerėmis, šalia sodų bendrijų, kad suprastum, kas yra nevalyvesni – kiaulės ar žmonės. Išmėtyti šiukšlių maišai, atliekos, buteliai ir t.t.
Kai visa tai matai ir girdi, norisi klausti – Lietuva, kas Tu esi ir kur Tu eini? Kas tie žmonės, kurie šitaip elgiasi, iš kur jie atsirado? Kodėl jų tampa dauguma? Kodėl šitaip elgiamės mes – lietuviai, save laikantys europiečiais, o Vilnius dar ir tapo Europos kultūros sostine. Kokia ta mūsų kultūra – ar galvoti tik apie save ir kiek galime baisiau elgtis su kitais žmonėmis?
Bet svarbiausia – ar mes galime kažką pakeisti? Ar galime keisti žmonių kultūrą, kad Lietuvoje būtų iš tiesų galima gyventi? Nuo ko tuos pokyčius turėtume pradėti?
Teko girdėti, kad šiokie tokie įstatymai ribojantys laužų kūrenimą, triukšmą ar šiukšlinimą egzistuoja ir Lietuvoje. Bet ar kam nors teko girdėti, kad kas nors būtų nubaustas ar kas nors keistųsi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!