Dabar aš jau nebe maža, bet esu vaikas ir visada liksiu vaikas, savo mamai – Editai. Aš labai laiminga, kad turiu tokią mamytę, kuri atiduoda man visą savo širdelę, kuri žino, kada aš linksma ir kada man reikia to bučinuko į kaktą.
Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo tada, kai mes susitikom. Prasidėjo viskas, kai dar gyvenau pas ją pilvuke. Nežinau, ką jaučiau aš, bet mama negalėdavo nei pykti, nei liūdėti, nes vos tik pasikeitus jos nuotaikai neigiama linkme, mano pirštukai žnybtelėdavo jai į šoną ir ji suprasdavo, kad neturi leidimo būti liūdna. Taip ir dabar ji žino, kad vos tik apima liūdesio akimirka, žnybteliu jai mintyse ir ji supranta, kad nuotaiką reikia pataisyti.
Jeigu galėčiau, aš savo mamai padovanočiau viską, dovanočiau ne tik švenčių proga, bet kiekvieną dieną. Dovanočiau: šypsenas, juoką, gėles... Nes ji man atiduoda viską. Mes ne tik mama ir dukra, mes geriausios draugės! Ji žino mano paslaptis, aš žinau jos. Mane užklumpa bėda – ji ieško sprendimų. Man pasiseka – ji džiaugiasi. Mes - kaip vienas mažytis suspaustas kumštis. Visur kartu, jei ne fiziškai, tai bent mintimis.
Labiausiai man įstrigęs momentas būnant su mama, tai vasaros dienos, kai mes abi gulim ant pledo, patiesto, ant ką tik nupjautos žolės, skaitom knygas ir šildomės. Galbūt todėl ir panorau, dėl jos pasirūpinti knygomis vasarai. Kad geriausias momentas būtų kartu su prisiminimu, jog mūsų ryšys dovanoja mums malonius dalykus.
Dukra Gintarė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Diena, suartinusi su mama“