Su vyru buvom pakviesti į svečius pas mano draugę – turėjome susipažinti su jos nauj išrinktuoju. Iš draugės pasakojimų supratau, kad ji labai džiaugėsi naujais santykiais ir geru mylimuoju. Ji man sakė, kad va, šitas tai jau tikrasis.
Iki tol draugei su santykiais sekėsi prastai arba santykiai netrukdavo ilgai, arba, jei jau būdavo ilgesni, tai būdavo didžiausios dramos ir kančios su aistrom. Tad dabar ji labai džiaugėsi.
Na, atvykome mes pas draugę. Susipažinome su jos vyriškiu. Tikrai labai malonus, protingas ir išauklėtas vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio patiko, radome visi bendrų temų ir galvojome, kad puikiai praleisime vakarą.
Tačiau vakaro metu pradėjo kliudyti ne naujas pažįstamas, o maniškės draugės elgesys su juo. Iš pradžių viskas atrodė kaip ir gerai, bet kuo ilgiau buvome kartu, tuo labiau draugė atleido vadžias. Ji pradėjo labai nepagarbiai elgtis su savo mylimuoju.
„Ko čia siurbčioji vyną kaip paršas? Ko čepsi kaip mažvaikis?“ – klausė jo.
Buvo ir daugiau pastabų. Kur nuo jų pabėgti – į terasą?
„Pamiršai gal drabužius iėsiskalbti? Ai, gi nesi labai protingas, ai, patylėk,“ – tokie ir panašūs išsireiškimai skambėjo visą vakarą. Matėsi, kad vyras jautesi labai nejaukiai, bet nieko mano draugei nesakė. Mes su vyru taip pat jautėmės labai nesmagiai. Buvo gėda dėl draugės elgesio.
Bandžiau dar pasakyti draugei pastabą, tačiau ji mane užtildė, kad čia tik juokais kalba ir kad baigčiau burbėti. Taip vakaras ir praėjo – žeminant savo antrąją pusę. Atsisveikinom labai šaltai ir jau kuris laikas su drauge mažiau bendraujame.
Neišeina kitaip – tas vakaras atskleidė tam tikras spalvas, kurios žmoguje man visai nepriimtinos. O ir jai manau, buvo nemalonu, kad pamatėme tą jos pusę, kai jau suprato mūsų reakciją. Man taip pagailo jauno vyro, vis tiek mylimosios draugai ir taip kelia įtampą, norisi jiems patikti, o čia dar antra pusė priverčia jaustis nejaukiai.
Be abejo, kaip ir reikėjo tikėtis, jos ir naujo mylimojo santykiai nutrūko.
Su savo artimaisiais ar netgi su svetimais žmonėmis draugė niekada nesielgė šitaip. Man atrodo, kad galima pamatyti, bet tarsi nepastebėti tam tikrų dalykų. Galima sakyti, tai – tiesiog elementarus taktas. Bet iš dar kelių pavyzdžių supratau, kad tą leidimą sau elgtis su antra puse bet kaip, moteris dar ir vadina artimumu ar nuoširdumu bendraujant! Mažų mažiausiai – tai kultūros stoka.
Šitaip elgtis su savo antraja puse yra išvis neatleistina. Gal šeimos ir santykiai būtų patvaresni, jeigu žmonės neprarastų noro gražiai elgtis? Juk santykių pradžioje elgiamės gražiai ir maloniai, tai kas nutinka, kad laikui bėgant su artimu žmogumi imi elgtis kaip chamas? Kur dingsta noras nekelti balso ar neįžeisti? Galbūt verta prieš badant artimam žmogui pirštu į jo trūkumus, peržiūrėti savuosius. Labai atidžiai.
