Apie tai, kaip kartais reikia gatvėje #pasibelsti į nematomas duris (arba kodėl vakar prisiminėm projektą „Pasibelsk“).
Ketvirtadienio vakaras, Rotušės aikštė, ~21 val., gatvėje ne per daugiausiai žmonių, po darbinio „shaperių“ susitikimo einam link automobilio. Pro šalį eina pora, jai apie 30-imt, jam apie 40-imt, girdisi italų kalba, vyras apsikabinęs moterį ranka per kaklą praeina pro mus.
Neįsižiūrėjęs nieko blogo nematai. Kartu buvusi Žydrūnė Vitaitė pastebėjo, kad moters akyse – ašaros, ir kad vyras kita ranka per jėgą tempia ją už plaukų. Ji neprašė pagalbos, ji neverkė balsu, tempimas už plaukų nebuvo akivaizdžiai matomas.
„What are you doing?“ (angl. ką darote), – paklausė Žydrūnė. Porelė sustojo, vyras ją paleido ir moteris atsisukusi žiūrėjo į mus, bet vis dar nieko nesakė ir stovėjo lyg įbesta. Dar kartą pasiteiravus, ar nereikia padėti, ar viskas gerai (maža kas, gal čia tokia itališka meilė), moteris metėsi prie mūsų su žodžiais „Aš lietuvė, padėkit, jis smurtauja, nenoriu su juo būti.“
Italas buvo piktas, kažką itališkai rėkavo, vis pakartodamas Italijos Alpėse mano išmoktą frazę „vaffan***o“. Moteris greitai paaiškino, kad jie draugauja jau 4 metus ir gyvena Italijoje, neseniai buvo išsiskyrę dėl jo smurtavimo, bet ji jam suteikė antrą galimybę ir jis atskrido „gelbėt santykių“. Akivaizdu, kad jo gelbėjimo operacija žlugo. Pasiūlėm sėsti pas mus į automobilį ir važiuoti su mumis, ji sutiko.
Išsiaiškinus, kad jie gyvena viešbutyje, nusprendėm vykti į ten pasiimti jos daiktų iš kambario ir apgyvendinti ją kitame viešbutyje (išsiaiškinom, kad ji pinigų turi). Atvažiavus į viešbutį šalia V. Kudirkos aikštės, su moterimi nuėjome į viešbutį. Kol moteris krovėsi savo daiktus kambaryje, registratūroje suderinau visą išsiregistravimą iš viešbučio. Po kelių minučių su jos lagaminu išėjome iš pastato link automobilio.
Čia išgirdau iš už nugaros atbėgančius žingsnius, atsisukęs matau, kaip mus puola visiškai sužvėrėjęs „bulius“, mano juoda striukė jam buvo raudoniausias dalykas Vilniuje. Metu lagaminą iš rankų, liepiu moteriai greit sėsti į automobilį, o pats bandau jį sulaikyti.
Po trumpų grumtynių ir intensyvaus italų kalbos kurso pamokų Žydrūnė jau skambina policijai, tai supratęs mūsų didvyris, pačiupęs jos lagaminą, atsitraukia. Einu paskui. Ateinam iki viešbučio, ir jis ramiausiai nueina į savo kambarį. Sulaukiam atvykstančių policijos pareigūnų. Išsiaiškinus situaciją, nusprendžiam su jais eiti į viešbučio kambarį, bet čia į „pagalbą“ ateina viešbučio administratorė, kuri neleidžia eiti į kambarį be viešbučio direktoriaus, kuris jau yra informuotas apie situaciją ir yra pakeliui. Policijos pareigūnai bando jai paaiškinti, kad pagal įstatymą jie turi teisę eiti į kambarį be direktoriaus, nes jis padarė nusikaltimą, į ką „gelbėtoja“ atšauna mirtinu argumentu: „Bet smurtauta buvo ne viešbučio teritorijoje, tad...“
Kol laukiame atvykstančio direktoriaus, Žydrūnė „laptopu“ jau rezervuoja kitą viešbučio kambarį. Po 5 minučių, atvykus viešbučio direktoriui, su policijos pareigūnų pagalba mūsų herojus iškrapštomas iš kambario, po trumpo pokalbio su auka (šalia stovint pareigūnams) jis grąžina lagaminą. Nors policija įkalbinėjo auką rašyti pareiškimą, moteris atsisakė tai daryti.
Ją pasiimame su savim, nuvežame į kitą viešbutį, užregistruojam. Kadangi buvo akivaizdu, kad moteris yra šoko-stresinėje būsenoje, pasiūlom pasėdėti viešbučio bare, kur po valandos (...) ji jau atsipalaidavusi, linksmesnė ir kartu keliam tostą už naujo gyvenimo pradžia. Apsimainom kontaktais, atsisveikinam, „nusiselfinam“ ir patys važiuojam namo.
Moralas: kartais gatvėje tarp praeivių yra nematomos durys, situacijos, kai auka neprašo pagalbos, nes bijo. Bijo, kad jos neišgirs, kad jos nesupras, kad jai nepadės, kad pasijuoks. Bet vos tik pats pasibeldi į tas stiklines duris, auka pro jas išbėga link tavęs. Jai yra labai psichologiškai sunku pirmai žengti žingsnį, gėda, baisu. Kaip Žydrūnė vakar sakė, „vieną dieną tu vykdai iniciatyvas „#WomenGoTech“ ir bandai paskatinti moteris veikti, kitą dieną tu tiesiog turi „go human“ (angl. vėl tapti žmogumi), nes už tavo idealaus pasaulio burbulo vyksta kitas gyvenimas, į kuri kartais irgi reikia įsikišti.“ Visiems gražaus savaitgalio.
Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!