Visų pirma – kasa

Kasininke neteko dirbti. Tačiau teko matyti... Štai, pavyzdžiui, kasdienė situacija – spūstis gatvėje. Vyksta kiekvieną dieną. Pypsėjimas, vidurinių pirštų rodymas, padangų žviegimas, įžūlūs manevrai... Pyktis, pyktis, pyktis. Visuomenė kupina įsiūčio, kuris tik ir laukia pratrūkti. Gerai, jei sėdi saugus mašinoje. O kasininkės, užplūdus pavargusiems, įtūžusiems pirkėjams, negali apsiginti.

Teko matyti, kaip inteligentiškos išvaizdos nebejauna moteris su vaiku sviedžia kasininkei į veidą prekę ir iškėlusi galvą išeina ir parduotuvės. Tą kartą, pamenu, tikrai pasijutau karūnuota, kad netenka dirbti tokio darbo.

Kitą sykį kasininkė padėjo ženklą, kad kasa nedirba. Vėlgi, tikrai įprastai atrodanti mamytė su vaikučiais tiesiog nušveitė ženklą šonan ir pasidėjo prekes. Kasininkei pasakius, kad neaptarnaus, mamytė ėmė rėkti, kad jau ilgai stovi eilėje. Kitą kartą prisiklijavo pensininkė – nešiurkščiai, bet įsiprašė už to ženklo. Nors kasininkė irgi turi teisę į pertrauką ar pamainos pabaigą, galų gale... Tai – labai nedėkingas darbas.

Svečiai daugiau nei ponai

Man pačiai teko dirbti kambarine. Suprantu, kad svečiams norisi pasijusti viešbutyje kaip ponams, bet nenuleisti tualete vandens po savęs... na, nežinau. Man tai panašu į užuominą kambarių tvarkytojoms.

Galiu garantuoti – atsiras tokių, kurie klyks, kad kambarinių toks darbas... Bet aš ir neprašau, kad pasiklotumėte lovas, ar patys išneštumėte šiukšles. Neprašau ir patalynės švarios palikti – sudėsime skalbti ir baltom, ir rudom dėmėm išpuoštą... Bet gal bent vonios kambarį palikite tokį kaip namuose? Deja, supratimas kai kuriems žmonėms neįdiegtas.

Padavėjos darbas irgi gali būti žeminantis. Kodėl? Nes jei dirbi skylėj (o kartais nėra pasirinkimo), klientai žemins. Ir niekas negins. Yra apspjovę (kai pasakiau, kad peleninės nebus, nes nerūkoma), yra trenkę per užpakalį.

Apie patyčias iš atnešto maisto jau nekalbu, čia kai kuriems yra kažkokio seksualinio pasitenkinimo forma... Kad padavėjai nei kepa, nei verda, nei už virėjų kvalifikaciją atsako – gi „paprastas žmogus“ nežino...

Tad taip, yra žeminančių darbų. Po kurių grįžti namo ir verki. Džiaugiuosi, kad man jie buvo laikini...

***

O kaip manote jūs? Galbūt yra tekę kardinaliai keisti darbą? Kaip tai pavyko? O gal dabar kaip tik esate pasiryžęs pradėti kažką naujo? Atsiųskite savo istoriją adresu piliečiai@delfi.lt – galbūt jūsų pavyzdys įkvėps kitus. Trijų geriausių istorijų autoriai bus apdovanotas ypatingais „IITTALA“ puodeliais.