aA
2017 m. liepos 28 dieną internetiniame naujienų portale DELFI pasirodė buvusio VU Chemijos ir geomokslų fakulteto studento Simono Balkaičio rašinys apie fakulteto problemas. Autorių aš pati pažįstu asmeniškai, mat man teko vadovauti jo bakalauriniam darbui.
© DELFI / Orestas Gurevičius

Simonas savo rašinyje palietė kai kuriuos esminius studijų VU ChGF kokybės trūkumus, o pats rašinys sulaukė audringos skaitytojų reakcijos. Suprantama, kad negali būti vienos teisingos nuomonės ypač apie tokią didelę organizaciją kaip universitetas. Simonas pateikė savo kategorišką nuomonę iš studento pusės, o aš ilgą laiką žvelgiau į Chemijos fakultetą kiek kitu rakursu, iš dėstytojo pusės.

Aš pati Vilniaus universitetą palieku po 20-ties (įskaitant ir studijų metus) jame praleistų metų. Iš karto noriu perspėti, kad tai nebus pasakojimas apie skurdžiai mažus dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus ar apie didelius paskaitų krūvius. Tokios dejonės visiškai neturi prasmės. Kaip ir visur kitur, pinigus galima ir reikia užsidirbti. Moksle tai reiškia finansavimo moksliniams tyrimams gavimą, bendradarbiavimą su verslo įmonėmis, ekspertinę veiklą, o solidus mokslinių publikacijų portfelis neretai užtikrina ir priedą prie atlyginimo. Tačiau savaime suprantama, kad tam, kad užsidribtum, o ne gautum, kaip nori dažnas Lietuvos pilietis, reikia veikti, kartais aukoti savo laisvalaikį, ir svarbiausia, būti savo vietoje ir dirbti iš visos širdies. Toli gražu ne kiekvienas gali būti vadinamas mokslininku, kurio vardas žinomas ne tik Lietuvos mastu.

Vilniaus universiteto statutas teigia, kad Universiteto misija yra užtikrinti akademinės kultūros tęstinumą; puoselėti minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes; siekti išsaugoti ir stiprinti lyderystę visose klasikinio universiteto prigimtį išreiškiančiose mokslo bei studijų srityse ir skatinti tarptautinio lygmens mokslinius ir meno tyrimus; sudaryti sąlygas studijuojantiems asmenims įgyti universalų, mokslo ir studijų vienove pagrįstą išsilavinimą ir tapti veikliais, atsakingais specialistais, pasižyminčiais dideliais pažinimo ir profesinio tobulėjimo visą gyvenimą poreikiais ir gebėjimais, aktyviais valstybės veiklos ir visuomenės gyvenimo dalyviais; užtikrinti, kad visų formų studijų kokybė atitiktų aukščiausius tarptautinius standartus ir tenkintų studijuojančiųjų, visuomenės ir valstybės poreikius.

Tokie kilnūs tikslai ir siekiai be abejo pritraukia jaunimą studijoms, tarp jų buvau ir aš, 1997 m. peržengusi VU Chemijos fakulteto slenkstį, 2003 m. Magna Cum Laude diplomu baigusi studijas ir 2006 metais apgynusi mokslo daktaro disertaciją organinės sintezės srityje. Nuo 2006 metų dirbau Vilniaus universiteto Chemijos fakultete iš pradžių lektore, vėliau docente ir profesore. Dirbau, vadovaudamasi VU statutu ir savo principais.

Taigi, kas yra universiteto dėstytojas? Tai yra asmuo, turintis mokslo daktaro laipsnį, aktyviai (atkreipkite dėmesį, ne fiktyviai) dirbantis mokslinį darbą, nuolat keliantis savo kvalifikaciją ir tobulinantis žinias, profesionaliai ir kvalifikuotai perduodantis jas studentams. Tokia stengiausi ir būti, o ar bent iš dalies pavyko, ne man spręsti. Bet studentų anoniminiai ir vieši atsiliepimai, labai geras paskaitų lankomumas (kurio nežymėjau ir už kurį iš mano pusės nebuvo žadami papildomi balai) yra geriausias mano darbo įvertinimas. Galiu pasakyti, kad VU Chemijos fakulteto studentai yra gabūs, žingeidūs ir protingi. Tikrai ne visi yra pirmūnai, dešimtukus iš mano dėstomo Spektroskopijos kurso turėjo vienetai, apie 30 % studentų egzaminą perlaikydavo ir apie 10% jų kursą kartodavo.

Daug jų gudraudavo, bandydami išbandyti mano reiklumo ribas, bet galiausiai sutardavome, kad universitetas yra aukštoji mokykla, o specialybės dalykų neužtenka išmokti, juos reikia suprasti. Galiu pasakyti, kad geriausias mano laikas fakultete – tai gebėjimo „pamatyti“ molekules ugdymas spektroskopijos paskaitų metu, bendravimas su studentais ir jų mokymosi progreso stebėjimas. Kategoriškai nesutinku su vyraujančia nuomone, kad kasmet studentų lygis, pasiruošimas studijoms prastėja. Lygis, pasiruošimas ir motyvacija kiekvienais metais išlieka panašūs, o visa kita – dėstytojų profesionalumo, kompetencijų ir mokėjimo sudominti savo dėstomu dalyku klausimas. Nesu sutikusi įžūlių, brutaliai savo teisių reikalaujančių studentų. Manau, geriausia, ką turi, yra studentai ir jų dar neužgožtas gebėjimas mąstyti, protauti ir atvirai reikšti savo nuomonę.

Ką dar man davė Vilniaus universitetas? Tai galimybę atlikti savo pasirinktos tematikos mokslinius tyrimus. Galimybę reikia suprasti kaip reikiamą infrastruktūrą – laboratorijos patalpas, atviros prieigos prietaisus, elektrą ir vandentiekį. Bet moksliniai tyrimai neįmanomi dar be dviejų dalykų: smegenų (gabių mokslininkų, idėjų) ir lėšų būtinoms priemonėms nusipirkti. Sėdint, laukiant ar peikiant valdžią šie esminiai dalykai neatsiranda, tad kiekvienas savarankiškas jaunas mokslininkas turi sugebėti laiku užkurti procesą: idėjos – pirmi publikuojami rezultatai – finansavimo gavimas – įgyvendinimas ir taip toliau spirale aukštyn. Manau, kad tai man pavyko padaryti, pirmieji straipsniai lėmė kuklaus pirmo mokslinių tyrimų projekto finansavimą, sugebėjau pritraukti į laboratoriją gabius studentus, užmegzti bendradarbiavimo ryšius su Latvijos, Čekijos, Ispanijos mokslininkais. Nemažiau svarbu ir tai, kad pavyko suburti šaunią mokslinę grupę, su kuria ne tik dirbome laboratorijoje, bet ir leidome laisvalaikį kartu žygiuodami įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Tačiau, tas žmogiškasis pavydas... Kuo geriau man su grupe sekėsi, tuo rūstesnis pasidarydavo ilgamečio Organinės chemijos katedros vedėjo veidas. Savarankiškai veikianti grupė, savarankiškos lėšos ir publikuojami rezultatai temdė mūsų šviesią katedros padangę. Įniršio iš pavydo pikas buvo pasiektas man sėkmingai parengus visuotinės dotacijos projektą (tai buvo pirmoji banga ES lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų projektų, kai mokslininkai galėjo siūlyti savo temas, finansavimas buvo skiriamas 4 metams ir jis buvo pakankamas įrangos pirkimams ir darbuotojų samdai; https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/lietuvos-mokslininku-susintetinti-junginiai-blokuoja-veziniu-lasteliu-augima.d?id=61285205) Girdėjau daug viešų vedėjo pasakymų: „tai ne katedros laboratorija, o projekto vykdymo laboratorija“; „visa projekto metu nupirkta įranga turi būti atviros prieigos“; „turi pasirūpinti BMR spektrometro (katedrai priklausančio brangaus prietaiso) išlaikymu“ ir t. t. Mano diplomantus ir disertantus lydėjo nuolatinis „puolimas“ pristatymų metu, nors jų darbų kokybė buvo visad gerokai aukštesnė, nei pilkosios daugumos. Ilgainiui, tokie katedros vedėjo išpuoliai ir pavydo išraiškos pradėjo kelti tik šypseną.

Mano prosenelis Stalino represijų metu buvo ištremtas kartu su šeima į Sibirą už tai, kad „savo mintyse buvo prieš sovietų valdžią“. Koks gi yra ryšys tarp šios istorijos ir dabarties? Ogi VU Chemijos ir geomokslų fakultete negalima turėti savo nuomonės, savo minčių, kurios nesutampa su dešimtmetį ėjusio dekano pareigas vadovo mintimis. „Man nepatinka, kad žmonės turi savo nuomonę, jie turi turėti mano nuomonę“ – pusiau juokais, pusiau rimtai sakoma frazė liūdnai atspindi Chemijos fakulteto personalo vadybos ypatumus. Tam, kad būtum įrašytas į „ne draugų“ sąrašą nėra būtina garsiai reikšti savo nepasitenkinimą, kovoti prieš taisykles ar kitaip demonstruoti savo revoliucionieriaus dvasią. Užtenka laiku nespėti pademonstruoti savo nuolankaus lojalumo. Atsidavimas darbui, kokybiškas dėstymas ir solidus publikacijų ir finansuojamų projektu portfelis neužtikrina elementarios pagarbos, paskatinimo ar vadovo grįžtamojo ryšio.

„Esi vidutinybė“, „Kaip galėjai parašyti neigiamą pažymį mūsų žymių profesorių vaikui, čia gi profesoriai, o kas tu tokia?“ (po kurio laiko profesorių vaikas pats puikiai susitvarkė su akademine skola) – tai tik pora iš daugelio išgirstų skaudžių frazių. Nurodymai kaip balsuoti fakulteto ar universiteto tarybų rinkimų metu buvo duodami viešai siunčiant visiems darbuotojams elektroninius laiškus, o tie, kurie drįso balsuoti kitaip, būdavo kruopščiai išskaičiuojami (būtų įdomu pamatyti formulę) ir įrašomi į tą žymųjį ne draugų sąrašą. Akivaizdus dalykas ir tas, kad ilgą laiką fakultete buvo paliekami dirbti nepasižymintys ypatingais gabumais žmonės, kas iš esmės ir lemia suprastėjusią dėstymo ir mokslinio darbo kokybę. Silpnas žmogus nekels grėsmės, toks asmuo yra patogus, nes juo lengva manipuliuoti. Absurdiška, kad būdamas aukščiausiu fakulteto vadovu, dekanas ieškojo savo potencialių priešų neskirdamas laiko darbuotojų ugdymui, skatinimui ar grįžtamojo ryšio suteikimui.

Bet kaip sakoma, visur ir visada gali pasitaikyti gerų ir nelabai gerų dalykų. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai, ir stengtis pakeisti situaciją į gerą. Taip ir stengiausi veikti, kiek įmanoma atsitraukus nuo politinių fakulteto reikalų. Fakulteto politika niekada manęs netraukė, mane visiškai tenkino mokslinė ir pedagoginė veikla. Bet atėjo laikas, kai kantrybės taurė persipildė. 2016 metų pabaigoje viena gabiausių mano disertančių užsiminė apie galimybę įsidarbinti Chemijos fakultete. Planavome dirbti kartu, parengti dar ne vieną mokslinių tyrimų projektą ir turbūt net nereikia minėti, kad jaunas, motyvuotas mokslininkas sustiprina bet kokią mokslinę grupę. Taigi, disertantės noras pasilikti buvo laukiamas ir logiškai suprantamas. Tačiau katedros vedėjas iškėlė jai ultimatumą: „gausi katedros etatą tik tuo atveju, jei nedirbsi su Inga. Jei nesutinki, ieškok kito darbo“.

Matyt, vėl prabudo žmogiškasis pavydas ir vedėjas norėjo užkirsti kelią mūsų grupės formavimui. Tikėjosi pasinaudoti mano disertantės protu ir rezultatais ir taip pakelti savo moksline stagnacija išgyvenančios grupės lygį. Absurdiškai situacijai išspręsti nepavyko gauti fakulteto dekanės konstruktyvios pagalbos. „Jūsų vedėjui nedaug liko iki pensijos, gal palaukiam? Arba įdarbinam merginą jo sąlygomis, o po to kaip nors apgausime...“, –tokie buvo fakulteto vadovės siūlymai. Supratusi, kad tokia beprasmiška kova niekada nesibaigs, nutariau pasitraukti iš fakulteto išeidama dirbti į kitą įmonę. Fakultete pasiūliau toliau dėstyti savo mėgstamą spektroskopijos kursą, pereidama į nepagrindines pareigas su simboliniu atlyginimu, kas reiškė terminuotos darbo sutarties iki rugpjūčio 31 d. sudarymą. Sprendimą priėmiau sunkia širdimi, mat turėjau palikti viską, ką buvau susikūrusi per 10 darbo metų – laboratoriją su būtina įranga, kolektyvą, tyrimų tematiką. Vietoje savęs paprašiau įdarbinti savo disertantę, taip perduodant jai dalį mano skaitomų kursų ir laboratorijos veiklas. Tikėjausi atsitraukus nuo fakulteto intrigų skirti laiką savęs realizavimui kitoje įmonėje, kurioje manęs laukė nauji iššūkiai, ir palikti mažą trupinėlį savo mylimos veiklos – keletą valandų dėstymo. Bet trumpalaikės darbo sutarties statusas savaime suprantama reiškia, kad tik laiko klausimas, kada galutinai fakultetas atsikratys pagal srovę neplaukiančio darbuotojo. Svarbu, kad pasitaikytų tinkama proga. O progos laukti ilgai nereikėjo.

Fakultete stojančiųjų į trečiosios pakopos studijas skaičius yra kruopščiai planuojamas. Paskelbus temas, skaičius dar tikslinamas pavasarį. Vykdoma katedrų vedėjų apklausa, kiek kokia katedra planuoja priimti doktorantų. Šį pavasarį mūsų katedros vedėjas pareiškė, kad doktorantūros vietų mums nereikia (nors mano tema buvo suplanuota ir turėjau stiprią kandidatę tos srities tyrimams atlikti). Nei aš, nei ta mano kandidatė tų skaičiavimų nežinojom, studentė pateikė dokumentus elektroninėje sistemoje ir laukė stojamojo doktorantūros pokalbio. Ir štai, to pokalbio išvakarėse man skambina dekanė ir susirūpinusi sako: „Tavo studentė stoja į doktorantūrą su labai aukštais balais. Pretendentų yra 11, o vietų suplanavome tik 10, taigi jei ji ateis, silpniausias pretendentas neįstos. Taip yra negražu, padaryk ką nors.“

Daugiausia, ką aš galėjau šioje situacijoje padaryti, tai papasakoti viską studentei. Atkalbinėti jauną, motyvuotą, gabų ir darbštų žmogų nuo studijų man pasirodė mažų mažiausiai žema. Taigi studentė į doktorantūros pokalbį nuėjo. Jos niekas neklausinėjo apie jos planuojamus atlikti tyrimus, mokslinius tikslus ar studijų planą. Dabartinis fakulteto chemijos instituto direktorius (buvęs dekanas) ją tiesiog išvadino problematiška (studentės magistro studijų vidurkis apie 9,8 balo), pasakė, kad tikriausiai priims, o su profesore (manimi) darbo sutarties netęs. O vėliau paaiškėjo, kad ta 11 vieta stebuklingu būdu atsirado ir niekas neliko nuskriaustas. Savęs aš nuskriausta irgi nelaikau, nes tokiame fakultete dirbti jau paprasčiausiai nenoriu.

Taigi grįžtant prie Universiteto kilnių tikslų, vizijos, studijų ir mokslinių tyrimų kokybės ar saugumo klausimų. Viskas priklauso nuo žmonių, nes tik žmonės, o ne pastatai, įranga ar pinigai, formuoja Alma Mater įvaizdį. Tenka pripažinti, kad fakulteto etikos ir moralės pamatai reikalauja „kapitalinio remonto“. Didžiausias Universiteto turtas (turtas, o ne studijų krepšeliai) – studentai – viską stebi, dedasi į galvas ir auga šioje diktatūros ir feodalizmo terpėje. Ar tikrai jaunos asmenybės turi išsinešti iš Universiteto būtent tokias vertybes? Mes esame už tai atsakingi, tai gal nustokime dalinti postus, turtus, formuoti nuomones, ieškoti priešų ir užsiimkime tikra Universiteto misija?

P. S. Iš Universiteto išsinešu savo sukauptą patirtį ir įdirbį. Be Universiteto greičiausiai neturėčiau galimybės dirbti mokslinio darbo, publikuotis, vadovauti moksliniams projektams ir ugdyti jaunuosius mokslininkus, būti kviečiamai į tarptautinius simpoziumus skaityti pranešimų ir užsiimti ekspertine veikla. Nebūčiau du kartus laimėjusi VU Rektoriaus premijos už mokslinę veiklą, LMA jaunojo mokslininko stipendijos, 2016 m. man nebūtų suteiktas geriausios fakulteto dėstytojos vardas. Neturėčiau malonumo pažinti daug protingų, mąstančių, žingeidžių jaunuolių. Vilniaus universitete tapau tuo, kuo esu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Chaosas Seime sukėlė klausimų: ar tautos išrinktieji randa laiko dirbti Lietuvai? (63)

Žiūrint į tai, kas vyksta Seime, ne vienam piliečiui jau seniai kyla klausimas, kam dirba...

Baseino administracijos atsakymas papiktino nepilnametės mamą: nori vaikui gero, bet durys uždarytos (16)

Mes abi su dukra, kuriai dabar 14 metų, planavome užsirašyti į jogos, pilateso ir kitus grupinius...

Įvardijo, kokios piktžaizdės kamuoja eismą Lietuvoje: ar tikrai greitis yra pagrindinė bėda? (101)

Kaip aprašyti visas problemas keliuose dviem žodžiais? Tarša ir greitis. Turbūt didžiausios...

Provincijoje siuvėja dirbusi moteris neišlaikė: kaip žmogui išgyventi už 200 eurų per mėnesį? (110)

Dažnai pasiklausau per televiziją ar spaudoje matau pasisakančius ekonomistus Mauricą, Mačiulį,...

Išklausė Nausėdos kalbą, bet pasigedo svarbiausio dalyko: kas suvaldys Seimą? (45)

Antradienį turėjau progą išgirsti prezidentą Gitaną Nausėdą pasisakant konferencijoje. Praėjo...

Top naujienos

Naujų technologijų era: piršto antspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (50)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų antspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (124)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (542)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (39)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (79)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (18)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...

Užkalnis: kuo kvepia laukinė laisvė ir runkeliai iš kioskų? (90)

Bjaurieji amžiai, dar žinomi, kaip pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, viskas, kas prasideda...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna (58)

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...

Ekspertai pateikė labiausiai pasiteisinančius patarimus sekso klausimais (5)

Sakote, kad intymus bendravimas jums nekelia jokių problemų? Net atvirkščiai – jis ypač vykęs...

Mitybos specialistė Tulčina perspėjo kavos mėgėjus ir įvardijo, ko pati niekada nevalgo (145)

Jei norite būti sveiki, kiekvieną rytą valykite dantis su soda, išgerkite stiklinę šilto vandens...