Iškart buvome perspėtos, kad eilė ilga, pirmenybė vaikams. 2018 m. buvo nuspręsta būstą pritaikyti per metus – pastatyti liftą-keltuvą ir rekonstruoti vonios kambarį. Pirmas dalykas, su kuo susidūriau (kadangi mama savarankiškai nejuda, reikalus pagal įgaliojimą tvarkau aš, dukra) – parašų rinkimas dėl keltuvo įrengimo laiptinėje. Pagal galiojančią tvarką turi sutikti 51 nuošimtis namo gyventojų. Nors keltuvas niekaip nekeičia namo konstrukcijos ar išvaizdos ir kažkaip trukdyti gali tik tos laiptinės gyventojams, kur bus įrengtas. Turėjau eiti per 100 butų ir aiškinti kiekvienam nustebusiam gyventojui, ko man reikia, daug kas nuoširdžiai nesuprato, kaip juos liečia šis reikalas. Čia kas nerinko niekada parašų eiliniame daugiabutyje, nesupras ką tai reiškia. Kai kurie gyventojai tiesiog užtrenkė duris, nes iš principo po niekuo nepasirašo.
Vadinasi, turės neįgalusis keltuvą ar neturės, sprendžia namo gyventojai ir jeigu dauguma prieš – neįgalusis gali likti tiesiog įkalintas namuose. Manau, kad neįgaliojo įranga nėra prabangos ar meno dalykas, tai yra būtinas žmogui prietaisas, kad jis ir jo artimieji galėtų kuo pilnavertiškiau gyventi. Ir dabar galiojanti tvarka yra žeminanti ir pažeidžia žmogaus teises.
Kitas dalykas yra būsto pritaikymo terminai. Mes laukėme dvejus metus. Net pamiršę buvome. Šiais metais jau sulaukėme sprendimo, kad būstas bus pritaikytas, bet metai eina į pabaigą, kada bus darbai – neaišku. Paaiškino soc. paslaugų skyriuje, kad nėra darbininkų ir, kad tokia padėtis visoje Lietuvoje.
Jau beveik trejus metus laukiame. Tai yra metai, pilni vargų – bandymų įlaipinti mamą į vonią, rizikuojant susižaloti tiek jai, tiek man, nešiojimo prausimosi reikmenų į kambarį ir atgal, nors mama galėjo dar privažiuoti vežimėliu ir dantis, pavyzdžiui, valytis pati, kopimo laiptais prilaikant, kai kojos beveik nesilanksto ir kiekviena tokia kelionė reikalauja daug jėgų tiek iš ligonio, tiek iš lydinčiojo asmens (visada rizikuojant susižaloti abiems).
Aš manau, kad abu šie dalykai yra atgyvenę ir neįgalusis turi gauti pagalbą kiek įmanoma greičiau, nelaukiant, kol jau jam galbūt nebereikės. Ir nemanau, kad senas žmogus yra mažiau vertingas, todėl į jo negalią reikėtų žiūrėti atsainiau, ką aš ir įžvelgiu mūsų atveju.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!