Šiaip jau vergų grobimas buvo žiaurus amatas – arabų ir portugalų, o kartais ir kitų valstybių pirkliai rengdavo į Afrikos gilumą ginkluotas ekspedicijas, kurių metu užpuldavo juodaodžių genčių kaimelius ir belaisvius paversdavo vergais. Tų antpuolių metu daug juodųjų afrikiečių būdavo nukaunama, nemažai paimtų į nelaisvę mirdavo neištvėrę žygio sunkumų, kol pirklių karavanas juos iš žemyno gelmės parsivarydavo iki uostų.
Tuometiniai autoriai rašo, kad vienam vergui, kuris galiausiai pasiekdavo prekyvietę ir būdavo parduodamas, tekdavo penki – šeši nužudyti antpuolio metu ar mirę kelionėje jo bendragenčiai. Fulbių genties vadai surado savotišką išeitį – jie kasmet rengdavo šventę į kurią pasikviesdavo vergų pirklius. Genties jaunuoliai – vaikinai ir merginos tos šventės metu demonstruodavo savo pasirengimą būti gerais vergais – iš pradžių juos nuplakdavo rimbais, po to jie per dieną, svilinant Afrikos saulei, dirbdavo kokį nors sunkų darbą – nešiodavo rastus, akmenis ar ką nors.
Negaudavo nei valgyti, nei gerti. Vakare juos vėl nuplakdavo. Tada vykdavo šokiai. Jų metu pirkliai derėdavo ir pirkdavo iš genties vadų tuos, kurie dar laikėsi ant kojų ir atrodė stipresni. Taigi gentis pati pardavinėjo savo jaunuolius...
Fulbiai buvo geri vergai – kadangi jie pasirinkdavo vergo dalią savo noru, jie nebandydavo pabėgti, nemirdavo iš nevilties gabenami į JAV plantacijas, stengdavosi kuo geriau tarnauti savo šeimininkams...
Parduoti save
Fulbių gentį prisiminiau klausydamasis paskaitos Darbo biržoje. Skaitė tokia jauna ir simpatiška psichologė, o gal ir ne psichologė, mat sakėsi turinti du diplomus – t.y. dvi specialybes. Mes, būrelis ilgalaikių bedarbių, sužinojome, kad jau nebesame žmonės – laisvojoje rinkoje mes esame tik darbo jėga – prekė (paprasčiau tariant – darbiniai gyvuliai), kurią darbdavys gali pirkti arba nepirkti.
Toliau mus ta psichologė mokė, kaip įtikti darbdaviui, kaip elgtis, kad jį sužavėtume ir pralenktume kitus konkurentus. Ką daryti kad iš kokių pusšimčio besisiūlančių į darbo vietą pasirodytum labiausiai tinkamas ir darbdavys pasirinktų būtent tave. Psichologė priminė – kadangi esame „ilgalaikiai“, tai tikriausiai mums niekas nesiūlys daugiau kaip minimalią algą ir derėtų ja pasitenkinti. Tik vėliau, jei sugebėsime darbdavį kuo nors sužavėti, gal jis tą algą padidins...
Darbdavys jos paskaitoje atrodė panašus į Poną Dievą, kuriam visi turėtume tarnauti nesusimąstydami, vien tik už pažadą patekti į Rojaus sodą po mirties... Po paskaitos lektorė pradėjo „diskusijas“ – žemaičiai, kaip ir dera, tylėjo lyg akmenys ir abejingai žvilgčiojo į laikrodžius laukdami, kol ta paskaita pasibaigs.
Na, kaip jūs pasisiūlytumėte į darbą? – prikibo gražuolė prie sėdėjusio šalia manęs pagyvenusio darbininko.
- Niekaip. Aš nesu artistas ir jau per senas to meno mokytis. Pasakyčiau, ką moku dirbti ir viskas.
- O kas jūs esate?
- Tekintojas, moku dirbti su tekinimo staklėmis. Beje, esu labai geras tekintojas.
- Ir kiek algos jūs prašytumėte?
- Trijų tūkstančių litų. Už mažiau tikrai nedirbčiau. Beje, žinau kiek tekintojai uždirba kitose šalyse.
- Koks jūsų išsilavinimas?
- Aštuonios klasės. Užsienio kalbų nemoku, mašiną vairuoju, apie kompiuterines programas nenusimanau.
- Ir jūs tikitės, kad darbdavys sutiktų?
- Toks, kuriam reikia gero tekintojo – sutiktų. Tas, kuriam reikia besimaivančios papūgos, tegul perka ją už minimumą.
Nejučiom šyptelėjau ir pasakiau tam darbininkui, kad noriu paspausti jam ranką. Paspaudėme vienas kitam rankas. Pastebėjusi tą gestą lektorė paklausė, už kiek sutikčiau dirbti aš. Sužinojusi, kad norėčiau penkių tūkstančių litų algos, nes tik tokia suma užtikrintų mano šeimos orų bei sotų gyvenimą LR, lektorė nutilo ir daugiau mūsų nebeklausinėjo, beje, už durų jau laukė kita bedarbių grupė.
Jei būtume principingi...
Jei būtume principingi kaip tas pagyvenęs tekintojas, manau, kad LR minimalios algos, kuri gėdingai išskiria mūsų valstybėlę iš kitų ES šalių, neliktų. Aš irgi nežinau, kaip reikėtų įtikti darbdaviui ir visai nelaikau jo Ponu Dievu. Beje, jei nerdamasis iš kailio įtikčiau darbdaviui ir jis mane pasirinktų iš penkiasdešimties pasisiūliusių, tas bedarbystės problemos LR vis tiek neišspręstų – kiti keturiasdešimt devyni liktų be darbo. Už tą minimalią algą niekada rimto darbo dirbti nesiimčiau, lai neieško kvailių...
Pabaigai dar viena istorijėlė. Baigė mergina universitetą, įsigijo specialybę ir ieškojosi pagal ją darbo. Rado internete skelbimą – nuvyko. Darbdavys sužinojęs, kad ji moka tris užsienio kalbas, puikiai vairuoja automobilį, gerai dirba su visa eile kompiuterinių programų, sutinka dirbti viršvalandžius ir padirbėti savaitgaliais ją priėmė ir pasiūlė... minimalią algą. Aštuonis šimtus „ant popieriaus“ ir 650 į rankas.
Merginai aiškinant, kad už tiek neįmanoma pragyventi, darbdavys ją guodė, sakydamas, kad tai tik pradžiai – vėliau, jei gerai dirbs, jis algą padidins. Mergina ištvėrė metus – aišku, ją turėjo gana gausiai pašelpti mama ir tėtis. Algos nebūtų pakakę net maistui. Po metų, paprašius alga padidinti, darbdavys atsisakė. Mergina savo noru išėjo iš darbo ir netrukus vietoj jos darbavosi kita naivi studentė... Dabar šita mergina dirba viešbučio kambarine Islandijoje ir iš tėtės bei mamos pinigų nebeprašo. Net juos kartais paremia. O jos darbdavio įstaigoje vėl dirba eilinė naivuolė...
Taigi, LR tuo ir panaši į Fulbių gentį, kad parduodame dalį jaunimo kitoms šalims, kad galėtume išgyventi patys. Ir esame mokomi parduoti save – darbdaviui Dievui. Fulbių jaunuoliai irgi žinodavo, kad bus parduoti ir dirbs „Baltiesiems Dievams“ – toks jų likimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!