Noriu pasidalinti savo „įspūdžiais“ apie kaimo mokyklėlę, kurioje dirba labai išsilavinusi, gebanti dirbti su vaikais lietuvių kalbos mokytoja. Ir dėl kurios mokiniai, kurie nesugebėjo jai įtikti, dabar stengiasi turėti bent teigiamą pažymį.
O viskas prasidėjo, atrodo, visai neseniai: prieš daugiau nei metus džiaugsmingai žingsniavau į rugsėjo pirmosios šventę. Gaila, tačiau mano džiaugsmas baigėsi vos tik įžengus į man visiškai svetimos mokytojos kabinetą. Supratau, kad viskas bus kitaip – ir rašinių jau nebemoku rašyti, nors niekada neturėjau mažiau nei 8, ir valstybinio egzamino, pagal mokytojos prognozes, neišlaikysiu, nors dabar mano atestate puikuojasi aukštesniojo lygio įvertinimas.
Dvyliktos klasės kalbėjimas. O kad žinotumėte, kaip mane nustebino, kai mokytoja pateikė tiek temų, kiek klasėje buvo mokinių ir pasakė „Išrinkau jums tokias temas, kad išlaikytumėte“. Pagal taisykles, mokinys, nepriklausomai nuo jo sugebėjimų, savo temą gali rinktis pats. Tik kreipusis į mokyklos valdžią, mes šią galimybę gavome. Prasidėjo ruošimasis kalbai. Pirmą kartą per savo metus mokykloje sužinojau, kad mokytojas pats taiso kalbas! Gavusi nebe savo darbą, o naują kalbos pastraipą, atsisakiau ją sakyti per įskaitą ir dėl to mokykloje turėjo apsilankyti net mano tėvai – ši pedagogė man pasakė, kad aš gyvenu svajonėse apie aukštus pažymius ir kad ji, esą, man išvis gali nebepadėti. O ar ne už tai ji gauna atlyginimą?
Ties tuo ši istorija nesibaigia. Per lietuvių kalbos įskaitą maksimumo aš, žinoma, negavau. Dar juokingiau darosi prisiminus apie jos bandymus pažeminti mūsų buvusią mokytoją ir mus. Rodžiau savo darbus kitoms šio dalyko mokytojoms ir visos jos sutiko, kad aš esu vertinama per mažu balu. Na, tiek to – juk svarbu ne pažymys. O ar svarbu tai, kad mokykloje yra mokytojas, kuris drįsta girdint tėvams sakyti, kad jų vaikai bus karvių melžėjais? O ar kažkam toje mokykloje svarbu tai, kad mokiniai, kurie nesugebėjo jai įtikti, yra morališkai smukdomi, žeminami ir nelaikomi žmonėmis?
Nors tą mokyklą aš baigiau ir dėkoju Dievui, daugiau ten niekada nebegrįšiu, jos pamokose vis dar esu legenda ir apie mane pasakojama kaip apie pavyzdį – esą, jei būčiau jos klausiusi, būčiau gavusi daugiau. Man tai visiškai neįdomu ir šis mano tekstas atsirado dėl to, nes tai vyksta ir dabar. Mano vietoje kiti mokiniai, kurie praranda motyvaciją ir gerą nuomonę apie mokyklą bei švietimo sistemą, mano vietoje mokiniai, kurie vis dar nesuvokia, kad ši mokykla ir lietuvių kalbos pamokos pas gerbiamą pedagogę yra lyg karo zona – arba tu, arba tave.