Mes su šeima daugelį metų turėjome tradiciją susitikti visi – dėdės, tetos, pusbroliai su šeimomis – prie senelių kapų, uždegti žvakutes, pasimelsti, o po to kur nors nueiti išgerti arbatos ir pabendrauti. Tas laikas būdavo toks gražus ir brangus. Istorijos, prisiminimai, kartais nuotraukų žiūrėjimas – visa tai labai sušildydavo tas žvarbias lapkričio dienas.
Vienais metais ir vėl susitikome, kaip kasmet. Tačiau skirtumas buvo tas, kad šį kartą dalyvavo viena teta, kuri į mūsų tokius susitikimus neidavo. Tais metais, matyt, padarė išimtį.
Susirinkome visi, tvarkėme kapus, degėme žvakutes, kai staiga toji teta pradėjo pasakoti negražus prisiminimus apie mano močiutę. Apie jos jaunystę, bjaurų charakterį, kažkokius jų nesutarimus. Man buvo pikta, nes močiutę aš pažinojau visai kitokią ir visai kitaip. Prie kapo prasidėjo ir kitų replikos atgal, kilo nemažas konfliktas.
Ne vietoje, ne laiku. Be abejo, po tokių konfliktų nuotaika visiems subjuro, o po kapų aplankymo jau niekur nebėjome. Kitais metais nebesusirinkome, vėliau ištiko pandemija ir – dar vieneri metai. Labai gaila, kad tokią gražią tradiciją sugadino vieno žmogaus nesugebėjimas apie mirusiuosius atsiliepti gražiai ir paleisti savo nuoskaudas.
Nebūtina lankyti kapų, jeigu to nenori, bet ateiti tik piktai nusiteikus ir gadinti kitiems žmonėms nuotaiką bei rimtį yra nedovanotina. Pykti visą gyvenimą, lieti pyktį net apie mirusi žmogų – tai mažų mažiausiai keista.
Tiesiog kapai nėra vieta, kurioje galėtum aiškintis santykius ir nesutarimus. Esu ne kartą girdėjusi konfliktuojant prie žmogaus kapo ir man tai nėra suvokiama. Aiškintis reikia su gyvaisiais, o ir tai nėra prasmės draskytis. Bet mirusiuosius reikia palikti ramybėje ir gerbti jų atminimą. Tam šios progos ir tradicijos ir skirtos – gražiai prisiminti žmogų, kuris buvo kažkieno gyvenimo dalis.
