Žinojau, kad autobusas turi atvažiuoti 17.30, tačiau dėl viso pikto nusprendžiau į stotį atvykti kiek anksčiau (juk geriau aš, jaunas, palauksiu nei versiu stoviniuoti garbingo amžiaus sulaukusius senelius). Dar važiuojant mikroautobusu pamačiau, kad atvykimo aikštelėje nėra autobuso ir lengviau atsikvėpiau. Išlipus iš mikroautobuso teko pasikelti striukės apykaklę (tas klaipėdietiškas oras - atsimenate?). Bet juk nieko tokio, štai už kelių metrų mūsų naujasis autobusų stoties pastatas - šiltas, patogus, su ekranais, leidžiančiais stebėti, kada atvyks konkretus autobusas.
Bet deja. Priėjus prie autobusų stoties durų, mane pasitiko net trys apsaugos darbuotojai, kurie paaiškino, kad stotis uždaryta ir į vidų patekti galima tik su kvietimais. Keista, pagalvojau, bet tuo metu dar nesupratau viso situacijos absurdiškumo. Nukulniavau tolyn prie atvykimo terminalo, ten jau stoviniavo keliolika žmonių - vieni trypčiojo, kiti vaikščiojo pirmyn atgal, taip gindamiesi nuo šalčio.
Šiek tiek toliau, prie išvykimo terminalų, buriavosi dar keliasdešimt žmonių. Deja, šypsenų jų veiduose nesimatė, tačiau veiduose buvo galima įžvelgti sutrikimą. Šie laukiantys ir šąlantys žmonės pro naujas, modernaus stiklinio pastato fasado „sienas“, galėjo puikiai matyti, kad jie yra neįleidžiami į autobusų stoties vidų todėl, kad ten vyksta balius. Deja, bet panašu, kad aš, kaip ir kiti laukiantys žmonės, nebuvome labai empatiškos asmenybės ir tai, jog matėme šiltai sėdinčius, alkoholį vartojančius ir besilinksminančius tautiečius, sušilti mums visai nepadėjo. Netoliese, tame pačiame atvykimo terminale laukiantis pagyvenęs vyras, su stipriu žemaitišku akcentu garsiai guodėsi telefonu pašnekovui, jog „rupūžės“ „arielką“ geria ir į stotį net į tualetą neįleidžia.
Pralaukus apie 15 minučių, į stotį pagaliau įsuko ilgai lauktas autobusas. Pamatęs besišypsančius senelių veidus, trumpam pamiršau šaltį, puolėme sveikintis. Netrukus nuskubėjome prie bagažo skyriaus paimti krepšius. Kadangi į autobusų stotyje laukiančius taksi, dėl jų „turistinių tarifų“ lipti nesinorėjo, tai išsikvietėme kitą. Operatorė pasakė, kad teks palaukti 5 minutes. Na ne bėda, kaip sakoma, ilgai laukęs dar palauksi.
Turimą laiką nutariau išnaudoti ir nuėjau paklausti, kas gi per ypatinga proga, kad autobusų stotis pavirto į pokylių salę. Prie įėjimo stoviniavo tie patys trys apsauginiai ir keletas rūkančių, kostiumais pasipuošusių vyriškių. Priėjau, pasisveikinau ir paklausiau - kas gi čia vyksta? Vienas vyriškis su šypsena veide man atsakė, jog čia švenčiamas 55 metų Klaipėdos autobusų stoties jubiliejus. Iškart po to paklausiau, ar, jo nuomone, yra normalu švęsti stoties darbo metu?
Vyriškio veidas tuojau pat persimainė, jau kur kas grubesniu tonu jis man atkirto, jog dabar jau ne darbo metas. Patikslinau, jog kalbu ne apie jo darbo valandas, o apie autobusų stoties, ant kurios durų aiškiai yra parašyta, kad autobusų stotis turi dirbti nuo 3.30 val. iki 21 val. Čia baigėsi visos geros manieros ir man tiesiog lakoniškai buvo atsakyta, kad jei man kažkas nepatinka galiu raštu kreiptis į administraciją ir parašyti skundą.
Nenoriu būti suprastas klaidingai, todėl reziumuodamas tiesiog noriu pasakyti, kad aš tikrai suprantu, kad Klaipėdos autobusų stotis, kaip ir bet kuri kita įmonė, turi teisę švęsti savo jubiliejus, bet ne keleivių laukimo terminale.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!