Mano istorija kitokia. Turiu sesę, kuria nuo pat mažens didžiavausi. Dar ultragarsu ją pamatę jauni tėvai tikrai nesvarstė, ar darytis abortą. Kai ji juokiasi, žmonės į ją žiūri ne su gailesčiu, o nuoširdžiai juokiasi kartu. Ji neina anksčiau gulti, kad užmigusi susapnuotų kaip vaikšto ir pabudusi turėtų jėgų naujai dienai vežimėlyje. Nes ji – sveika.

Jos nereikia maitinti iš rankų, kąsnis niekuomet neiškrenta iš burnos, net vežimėlio stumti nereikia. Visi jos kaip bręstančios asmenybės poreikiai – psichologiniai, savarankiškumo, pagarbos, galimybių, intymumo ir kiti buvo išpildyti.

...

Esu per silpna tame dalyvauti kaip žiūrovas. Tą akimirką norėjau ją įsivaikinti, pasisavinti, paimti ją ant rankų ir taip apkabinti ir prisiglausti, kad nustotų verkti. Savanaudiška, žinojau, kad taip ji nuramins ir mane. Manau, ji pajuto, kad mano širdis daužėsi stipriau nei jos.

Su gailesčiu reikia žiūrėti į kai kuriuos sveikus žmones. Tokius, kaip aš, kurie nusisuko, bandė ignoruoti ir kurie kažkada neišdrįso pašokti kartu su invalido vežimėlyje sėdinčiu. Nes ne tik fizinė negalia daro mus neįgalius. Ir ne delfinų terapijos, manau, labiausiai tokiems vaikams ir jų artimiesiems reikia, o kitokių mūsų, aplinkinių.

Nežinau ir kaip prisibelsti. Kaip išgelbėti pasaulį. Rašinėlis juk puiki mintis. Ir ne mokytoja jį skaitys. Tai prašau. Beldžiuosi. Stengiuosi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!