Tad prieš išvažiuodamas pasakiau sau ir draugams, kad grįžęs pasidalinsiu savais potyriais kariuomenėje ir pateiksiu juos iš kitos perspektyvos nei dauguma tai dariusių. Ilgai galvojau, kaip čia viską pateikus, galiausiai nusprendžiau pasirinkti ir aprašyti bene penkis pačius populiariausius mitus apie kariuomenę ir juos paneigti. Šie mano žemiau paminėti mitai populiarūs forumuose, komentaruose ir pokalbiuose už stalo. Jais suinteresuoti ar šiaip tamsūs žmonės baugina šauktinius, būsimus savanorius ar tiesiog abejojančius dėl tarnybos savo Šaliai.
Norėčiau pabrėžti, kad tai nėra kokia nors propaganda, greičiau atsakas į populiarius mitus ir absurdiškus teiginius. Remiuose tik savo asmenine patirtimi, jokių pagražinimų ar informacijos iš „šono“ šiame įraše nėra.
1) „Dedovščina“. Drąsiai galiu pasakyti, kad šis mitas yra vienas baisiausių ir bene pats populiariausias iš mano girdėtų. Juo gąsdina tėvai, pacifistai ir šiaip visi, kas tik netingi. Nusiraminkit, būsimi šauktiniai ar savanoriai. Jei ir yra kur „dedovščina“, tai tik jūsų baimėse. Visus, kurie jums tauzys apie patyčias ir Dantės devynis pragaro ratus, jūsų laukiančius kariuomenėje, siųskite kuo toliau, žinoma, gražia forma. Kaip sakoma kariuomenėje, „keiksmažodžiai mano kalbos nepuošia, dėl to aš jų vengiu“. Po kariuomenės reformos visa tai gana sėkmingai buvo „išgyvendinta“. Ten dirba žmonės, kurie turi tam pašaukimą ir yra sau išsikėlę aukštus tikslus, jie padės, patars ir motyvuos. Apibendrinant „dedovščinos“ Lietuvos kariuomenėje nebėra, už tai yra griežtai baudžiama ir su tuo nejuokaujama;
2) Gyvenimo sąlygos. Esu kartą girdėjęs besiskundžiant prastomis gyvenimo sąlygomis, neva tualetai be durų ir tik su skyle grindyse, neva karšto vandens nėra ir neva miega ant kieto kaip žemė čiužinio. Nesijaudinkit, čia dar vienas eilinis mitas. Karštas vanduo yra, tualetai tvarkingi tiek, kiek tvarkinga jūsų kuopa, patalynė keičiama reguliariai, čiužiniai tikrai nėra cemento pripilti, miegosit geriau nei pas mamą. Kiekviename aukšte yra po rūbų ir „kerzų“ džiovyklą. Tad jei gausit lietaus, galėsite per naktį išsidžiovinti uniformas ar batus. Kariuomenė yra suinteresuota turėti sveikus ir gerai pailsėjusius karius. Tai nereiškia, kad miegosit, kiek norėsit, ir maudysitės, kiek norit, viskam yra savas laikas ir tvarka, vis dėl to juk tai kariuomenė. Apibendrinant: gyvenimo sąlygos Lietuvos kariuomenėje yra geriau nei geros žinant dabartinį finansavimą. Vanduo, tualetai ir kambariai pilnai atitinka sanitarines normas;
3) Maitinimas. Kitas dažnas mitas yra apie maistą, ne kartą teko skaityti apie baisiąją grikių košę tris kartus per dieną. Neneigsiu, buvo ir jos, bet ne tokios, kokią ją piešia suinteresuotos žmonių grupės. Jei atvirai, maistas ten buvo gana skanus ir beprotiškai sotus, bet čia jau nuo skonio reikalo priklauso. Valgiaraštis labai įvairus, pradedant paprastais grikiais, dešrele ir žalumynais, baigiant kepsniais, lazanijom, įvairiom sriubom ir balandėliais. Dažniau nei dažnai būdavo ir papildomų patiekalų ir tokių skanėstų kaip salotos, sviestas ir sūris, jei sumuštinį norėtumėt pasidaryt, bandelės, vaisių ir jogurtų, nori – imi arba atiduodi tam, kas su mielu noru pasiims. Tvarka valgykloje griežta, valgai tyliai ir mėgaujiesi maistu. Tam buvo nustatytas laikas, tad kalboms daug laiko tikrai nelikdavo, o ir po visų pratybų bei paskaitų valgydavai pilnais žandais. Kalbant apie sausą davinį, likau labai nustebintas, jis buvo subalansuotas, sotus ir tikrai gan skanus. Apibendrinant: maistas kariuomenėje yra sotus, sveikas ir skanus. Tad mitus apie grikius triskart per dieną galite pamiršti. Rekomenduoju valgyti visą porciją, nes jėgų kariuomenėje reikia daugiau nei sėdint biure;
4) Radikalusis nacionalizmas, marozai ir žudymo mašinos. Šis mitas nėra labai paplitęs, bet esu girdėjęs kelis „Facebook“ draugus, kurie šiais dalykais bandė kraupinti visuomenę, neva po kariuomenės automatiškai tampi jei ne naciu, tai radikaliu nacionalistu, „marozu“ ir beširde žudymo mašina. Pasiklausius tokių kliedesių iškyla vienas vienintelis klausimas: ar driežažmogiai su Illuminati po langais dar nevaikšto ? Kariuomenėje iš naujo supratau, kas man yra Tėvynė, jos prasmę man kaip Lietuvos piliečiui. Ar čia nacionalizmas?
Kariuomenėje mokėmės statutų, kario etikos kodeksų. Sustiprėjom protu ir kūnu ir gavom gerą pamoką, kaip visą tai panaudoti Tėvynės labui. Ar aš „marozas“ ir žudymo mašina? Apibendrinant: kariuomenės užduotis yra paruošti gerus karius ir dar geresnius savo šalies piliečius, kurie rodytų pavyzdį visuomenei, tad pykit nepykę, bet įsivaizduojamas nacionalizmas, „marozai“ ir žudymo mašinos yra tik jūsų galvose, gal jūs jiems kažkokią trauką jaučiat?
5) Instruktorių nežmoniškumas, priespauda ir psichologinis teroras. Šitos pastraipos mitu nepavadinčiau, greičiau klaidingai interpretuojamu teiginiu. Taip, instruktoriai ir rėkė, ir vaikė mus, bet, manau, visi iš tų, kurie buvo su manimi kurse, jiems dabar širdingai pasakytų didelį AČIŪ. Didžiulė dalis visuomenės įsivaizduoja, kad kariuomenėje sėdi visiški despotai, psichologinių problemų turintys maniakai ir sadistai. Tikriausiai tie patys žmonės įsivaizduoja, kad karo ar kitokių neramumų metu priešininkai elgsis švelniai ir mandagiai bandys jus nudaigoti. Instruktorių darbas yra karį išmokyti bazinių įgūdžių, sukurti situacijas, kuriose jaučiamas stresas, kad prie jų priprastume ir natūralios atrankos būdų palikti tik tuos, kurie tam nepasiduoda. Toks jų darbas, tokie kariuomenės uždaviniai, tai nėra vaikų vasaros stovykla, tai nėra „supermamų“ auklėjimas (teatleidžia man jos), kai mažajam monstrui, kuris ką tik išpylė kavą nepažįstamam ponui ar poniai ant kelnių, mamytė viso labo tik švelniai pagrūmoja pirštuku. Jų toks darbas ir mes už tai buvome dėkingi. Tie žmonės laisvu metu užsukdavo pas mus, klausdavo, ar viskas gerai, patardavo ir pajuokaudavo, jei būdavom prasikaltę tie patys žmonės mus bardavo ir motyvuodavo. Instruktoriai – tokie patys žmonės kaip ir mes visi, tiesiog jiems keliami uždaviniai skiriasi. Ačiū Jiems už kantrybę ir pastangas. Jei Jūs dabar skaitot šį įrašą, žinokit, Jūs buvot geriausi. Apibendrinant: taip, ant jūsų rėks, jums kels situacijas, kuriose jausite stresą, ir vaikys, kiek tik reikės, nes jūs važiuojat į kariuomenę, o ne į vaikų vasaros stovyklą. Turite suprasti, kad per trumpą laiką tie žmonės turi naujus karius išmokyti visų reikalingų žinių. Būkite jiems dėkingi, nes jie tai daro dėl jūsų pačių gerovės. Dar kartą ačiū Jiems.
Tikiuosi, mano įžvalgos apramins būsimus šauktinius ir savanorius. Tarnybos vengti nereikia, didžiuokitės ja ir aukštai iškėlę galvas priimkit šį išbandymą. Jei manęs paklaustų, ar patiko ir ar buvo verta, atsakyčiau paprastai – ar galiu dar kartą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!