Dviejų nuostabių menininkių Neringos Rekašiūtės ir Beatos Tiškevič-Hasanovos projektas „Jie laimėjo loteriją“ arba kitaip, tuo baisiu militaristiniu žargonu „Vyrai aprengti Woodland BDU uniforma irgi verkia“. Bežiūrint į šias nuotraukas apima dvejopi jausmai – viena vertus, tai gražu. Šios dvi moterys išties turi puikų talentą, o jų darbai yra mažiausiai verti kabėti Lietuvos paviljone visose „Expo“ parodose. Ne lietuviška Palangos duona ar šaltibarščiais didžiuotis turėtumėme – tam turime daug nuostabių žmonių.
Vis dėlto, aš tikrai ne meno kritikas, tad šis tekstas ne apie tai. Jis apie tą antrą jausmą, kai skaitant portale tekstą ateina nirvaninis supratimas, kodėl mes bijome kitokių, nei esame patys.
Bijome juodaodžių, bijome gėjų, romų, bijome sirų, afganų ir libių. Argi ne stereotipai čia pakasti? Išties jie šiek tiek gali būti paremti ir patirtimi, tačiau dažniausiai tai yra sinonimas žodžių „nežinau“, „nepažįstu“, „bijau“, „svetimas“. Ir štai, voila!
Tuos pačius stereotipus galima rasti ir minėtame tekste portale, ir apskritai mūsiškių new wave antimilitaristų kalboje. Medžiotojai, visiškai tautinė valstybė, žudyti, vyrai kaip žvėrys, patinai, smurtas. Fotografijose vaizduojami verkiantys vyrai su uniforma yra tarsi priekaištas stereotipiniam kariui, kuris yra piktas, neverkia, neturi jausmų ir yra sukurtas žudyti. Mieli taikos šaukliai, iš kur pas jus toks kario įvaizdis? Mes juk negyvename ten, kur švenčiama desantininko diena, o pagrindinis jos akcentas yra pirmam išjungti kolegą pirmametį šauktinį.
Negyvename ten, kur jaunam kariui, prieš jį pasmaugiant dalinyje, yra sumaitinamos jo vyriškos dalys, o paskui tėvams nusiunčiamas užuojautos laiškas: matai, vargšas sūnus stiprų plaučių uždegimą gavo sergėdamas tėvynę. Jūs manote čia, Lietuvoje, karys neverkia? Nepasiilgsta mamos, tėčio, sesės, mylimosios ar mylimojo? Tikriausiai vakare ir kortom durnių su kolegom norisi sulošti ir feisbuką pasitikrinti. Visai kaip mes… Ane?
Galvojat, kariuomenė yra nacionalistinių medžiojančių patinų gamykla? Kario vietoje aš įsižeisčiau. Juk toks požiūris niekuo nėra geresnis už visus homofobiškus, rasistinius skiedalus. Jei ši baisi prievarta šiek tiek pasimokyti savo valstybės gynimo būdų yra toks neigiamas dalykas, kažkas su ta mūsų gynybos institucija yra blogai. Demonizuosite mūsų kariuomenę – kaimynų desantininkas jums padėkos.
Neretai žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai pelnytai piktinasi statistinio lietuvio neišprusimu ir tiesiog nepaaiškinamu užsispyrimu (kas visiškai legitimiai įrodo, kad mes kilome ne iš bezdžionių, o iš žemaičių). Kalk į galvą nekalęs – neįtikinsi, kad homoseksualumas nėra liga, o auklėti vaiką diržu nėra geriausias sprendimas. Nesvarbu čia mokslo, psichologijos ar geros patirties argumentai. Bet oh irony! Tokią pačią situaciją turime ir dabar.
Beveik tokią pačią – užsispyrusio žemaičio (nepykit, žemaičiai, – čia tik linksma alegorija) vietoje yra mūsų brangūs antimilitaristai. Sakot, kam reikia tų šauktinių? Čia jau visas karybos mokslas. Pirmiausiai reikia sau užduoti klausimą, ar mes, kartu su sąjungininkais, galime gintis ir apsigint? Jei jūsų atsakymas „ne“, o gyvent bus gerai ir Londėj – ok. Jūsų reikalas. Toliau galit ir neskaityti. J ei vis dėlto galvojate, kad gintis reikia, tik šauktiniai yra blogai, galim padiskutuoti.
Pirmiausiai savanorių ir profesionalų neužtenka, o mūsų valstybė ir nebūtų pajėgi reikiamo skaičiaus išlaikyti. Dar būna tokie samdiniai. Iškart atmeskim dėl mažiausiai dviejų priežasčių: vėlgi nėra tiek pinigų, o kur jau mums kviestis užsieniečius ir duoti jiems ginklus, kai patys bijom vieną kitą imigrantą įsileisti. Galiausiai skaičius. Ar mums reikia 100 tūkst. profesionalų? Tikrai ne. Čia juk būtų tragedija Lietuvos darbo rinkai. Imant analogiją su Prancūzijos užsieniečių legionu, paruošti gerą vadą, priklausomai nuo jo vadovaujamo vieneto dydžio, užtrunka nuo 5 iki 15 metų, bet, ačiū Dievui, ne visi turi būti vadai.
Ar mums apskritai reikia daug karių? Tikrai taip. Vis dėlto čia size matters (liet. dydis svarbus). Mūsų dydžio šaliai reikia rimto rezervo. Įsivaizduokite 50 tūkst., 100 tūkst., 200 tūkst. gebančių kovoti karių. Čia jau rimta jėga, kurios pradinis ir pagrindinis uždavinys yra atgrasinti priešą. Kol kas karas pas mus nevyksta, o toks potencialių karių skaičius yra rimta prielaida šią būseną ir išlaikyti. Romėnai tai puikiai žinojo: „Si vis pacem, para bellum.“ (liet. Jei nori taikos, ruoškis karui) Priešingai, bijau, kad taikos balandžių piruetus mūsų grubusis kaimynas gali suprasti šiek tiek klaidingai.
Sakykim, taip, kaip iki šiol jau porą šimtų metų supranta. Kas pasikeitė? Taigi rezervas. Čia jau prasideda karo vadybos pradžiamokslis. Rezervas kuriamas šauktinių ir savanorių pagrindu. Ne profesionalų. Profesionalūs karai yra tam, kad tarnautų (atidirbtų) kariuomenėje ilgiau, o tuomet išeitų į pensiją. Tiesa, oficialiai jie taip pat lieka rezerve, tačiau juk suprantat, kad rezervo branduolys negali būti pensininkai. Rezervas yra moterys ir vyrai, kurie turi bazinį pasirengimą ginti savo šalį. Ginti – nėra tolygu žudyti ar medžioti bizonus girioje.
Jau minėjau, kad, pirmiausiai, tai yra atgrasinti potencialų agresorių, žinoti, kaip elgtis karo atveju, gebėti suteikti bent minimalią medicininę pagalbą, mokėti greitai susirinkti reikalingiausius daiktus (maistą, vandenį, medikamentus) ir gausybė kitų praktinių dalykų. Ar jūs žinote, kaip atpažinti automobiliu signalizuojamą oro arba branduolinio pavojaus signalą, kad nesumaišius jų neišbėgtumėt į gatvę sveikinti „Žalgirio“ su pergale „Eurolygoje“? Išties daugeliui iš mūsų derėtų būti to rezervo dalimi. Nuo to būtumėme tik saugesni. Visomis prasmėmis.
Pabaigoje dar leiskit užsiminti apie pilietinės visuomenės svarbą. Nesupraskit klaidingai – ji yra valstybės pagrindas, bet savo galią ji turi rodyti, suprasdama, kas yra valstybė, ir turėdama tikslą ją stiprinti. Valstybė yra bendruomenė, tad čia individualus interesas ne visada yra nr. 1.
Beje, priminsiu pilietinės visuomenės jėgą. Anokia paslaptis, kad JAV pralaimėjo Vietnamo karą ne dėl nepakeliamų nuostolių, o dėl labai galingo ir koordinuoto „taikos“ judėjimo. Teko palikti pietų vietnamiečius šiauriniams nugalėtojams. Anie, žinoma, už nelojalumą šiek tiek pietiečius „pravalė“. Visiškai kita situacija buvo Korėjos kare. JAV „nesusiprato“ protestais grąžinti savo karių namo…ir dabar turime Pietų Korėją. Vis dėlto amerikiečiams pasirinkimas buvo lengvesnis. Na, taip, negražu palikti sąjungininkus, bet vis dėlto karas ne jų žemėj vyko, o čia mes jau kalbame apie mūsų žemę. Gyvenkim draugiškai, taikiai ir į jėgą atsakykim vaikiška tyra šypsena (…).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
B. Tiškevič-Hasanovos ir N. Rekašiūtės projektas susilaukė kritikos ne tik iš DELFI skaitytojo.
Socialiniame tinkle sparčiai plinta Strateginės komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus mintys apie projektą „Jie laimėjo loteriją“. Jo profilyje publikuotu įrašu praėjus vos valandai jau buvo pasidalinę apie 50 žmonių.
Savo įraše socialiniame tinkle M. Katkus neneigia kritikos šauktinių atžvilgiu.
„Tiesa, kad šauktinių idėjos pristatymas, komunikacija ir mechanika yra žemiau bet kokios kritikos – ir apie tai esu rašęs ir rašysiu ir toliau (va jums ir prasideda Vietnamas ir čia dar tik pradžia), – rašo M. Katkus. – Tiesa, kad viešojoje erdvėje vyraujantis „tikrų vyrų“ gėdinimas yra bjaurus sovietinis reliktas ir tikra hipokritizmo išraiška: lengva kariauti kareivėliais kompiuteryje ir aiškinti kitiems, nelengva keisti tikrų žmonių likimus, svajones ir lūkesčius, apie tai jų iš anksto neįspėjus.“
Vis dėlto, pasak M. Katkaus, aukščiau išvardinti dalykai nereiškia, kad galima sau leisti nubukti „imtis pažaisti istorijos pabaigą siekiant asmeninių karjerų, užsienio spaudos dėmesio ar tiesiog malonaus jautimo prisigaminant dar kelis tūkstančius paklusnių laikų“: „Kad ir kokios geros buvo intencijos, kad ir kaip mielai apie tai rašys pasaulio spauda, kad ir kiek dėmesio arba karjerų susikurs fotografė – tai, ką padarė Neringa ir Beata yra įžvalgi, idėjinė, intelektuali, patraukli ir nepaprastai gražiai atlikta valstybės išdavystė. Ir nieko daugiau.“
Visą įrašą galima perskaityti čia.