Šį laišką nutariau parašyti po pastarojo meto itin skaudžių įvykių su lietuvių vaikais Norvegijoje ir Švėkšnos specialiosios mokyklos auklėtiniais. Pasipylę straipsniai iš vaikus ginančių organizacijų vieningai pabrėžia vaikų teisių ir jų gerovės svarbą, smerkia ir kaltina tėvus dėl vaikų nepriežiūros, smurto prieš juos naudojimo, kiti antrina, kad lietuviai nuo norvegų atsilikę šviesmečiais vaikų teisių srityje.
© Shutterstock nuotr.

Visuose straipsniuose pastebimos tendencijos – lietuvių tėvų menkinimas ir kaltinimas. Jei nebūtų tokių neišprususių, atsilikusių, nieko neveikiančių tėvų, viskas būtų puiku, vaikų gerovė klestėtų. Valdininkai ir specialistai, dirbantys vaikų srityje – puikūs, jiems jokių priekaištų niekas neturi. Dėl to, kad dar 2015 m. iškyla Švėkšnos skandalai, kalti patys vaikai (ir tie patys nemokšos tėvai).

Aš noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi apie įvykį, įvykusį mažo Lietuvos miestelio ikimokyklinėje įstaigoje ir jo įvertinimą valstybinėse institucijose. Po viso mano nueito kelio nuo įstaigos vadovės iki ministerijų, neaplenkiant ir rajono vaiko teises saugančių tarnybų, man iškilo neatsakytas klausimas: ar tikrai Lietuvoje yra bent viena vaikus ginanti organizacija, kuriai tikrai rūpi vaikų problemos ir kuri tikrai nori padėti išspręsti jų problemas? Aš su tokia organizacija nesusidūriau, nesutikau ir nė vieno valdininko, kuriam būtų rūpėjusi vaikų gerovė.

Susidūriau tik su valstybinių institucijų darbuotojų gynybine reakcija (kurios, šiukštu, valdininkai pataria nenaudoti tėvams Norvegijoje, nes tada atkreips dėmesį, kad šeimoje tikrai kažkas negerai), dėstymu, kaip viskas pas juos puiku (raštu ir žodžiu). Pateiksiu trumpą situacijos aprašymą.

Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, viešoje vietoje (man taip pat dalyvaujant), vaikų spektaklio metu pedagogė su mergaite pasielgė nepedagogiškai (tai buvo man nepažįstama mergaitė). Mergaitė stovėjo auklėtojai ant tako (dėl ko ji ten stovėjo, dabar neaprašinėsiu, institucijoms viską pateikiau išsamiai) ir auklėtoja suriko: „Ko čia stovi išsižiojus, traukis greičiau“. Auklėtojai pastabą daviau iš karto.

Po įvykio pradėjau minti kelius po valdiškas įstaigas, pradedant nuo įstaigos vadovės. Gavusi iš įstaigos atsakymą, kad minėta auklėtoja bus stebima 3 mėn. veiklose, nutariau kreiptis į aukštesnes švietimo ir vaiko teisių gynėjų institucijas. Minėtame įstaigos rašte nebuvo nė žodžio parašyta apie tai, kaip įstaiga vertina pedagogės poelgį, buvo rašoma, kad išnagrinėjo mano aprašytas problemas ir nusprendė stebėti auklėtojos elgesį. Stebėjo ilgai (3 mėn.), atsakymą gavau po 4 mėn.(po paraginimo). Kaip manot, ir ką gi pastebėjo? Ogi tai, kaip idealiai minėta pedagogė dirba (atsakymas išdėstytas 5 puslapiuose). Ar čia niekam neprimena institucijos vadovės gynybinės reakcijos, nepripažįstančios savo įstaigos problemų? Ar ne apie tai pastarosiomis dienomis protina Norvegijoj gyvenančius lietuvius – tik nesiginkit, viską pripažinkit, nieko neneikit?

Svetimoj šaly gyvenantys, susidūrę su siaubingom problemom lietuviai turi labai ramiai (kai iš jų atima vaikus), racionaliai elgtis, konstruktyviai bendrauti su pareigūnais (tėvų gynyba šiose situacijose yra labai adekvatus poelgis), o Lietuvoje vaikų institucijose dirbantys specialistai savo gynybinio elgesio net nesuvokia. Ir jiems net jokia Lietuvos institucija tikriausiai apie tai nė neužsimena.

Aš – viena iš nedaugelio (sėdinti namie, nieko neveikianti, atsilikusi nuo Norvegijos šviesmečiais), išdrįsusi tai pasakyti atvirai ir viešai. Ir kokia šios istorijos pabaiga? Ogi tokia, kad buvau iškviesta į kone viešą „linčo“ teismą (problemų įstaigoje buvo ir daugiau, aš jas visas išdėsčiau valdininkams). Mane pakvietė į grupės tėvų susirinkimą (vasaros metu, sukvietė net iš atostogų), kuriame buvo daugiau darbuotojų nei tėvų ir dar specialistės iš rajono, tarp jų ir atstovaujanti vaikų teises. Ir ką manot? Po pasisveikinimo žodis buvo suteiktas man.

Taip taip, niekas nieko nepristatė, nepranešė kokiu tikslu susirinkom, tiesiog suteikė žodį man viską paaiškinti. Aš visiems pristačiau situaciją, kokias problemas matau įstaigoje. Dar man nebaigus visko iki galo pasakyti, prasidėjo manęs puolimas daugiausiai iš vadovės, bet jai talkino ir kiti.

Vaikų teisių specialistai spaudoje pasisako už konstruktyvius pokalbius, bendravimą ir t.t. Tai pasakysiu, kad bendravimo minėtame susirinkime visai nebuvo. Susirinkusieji pasmerkė mane kone kaip pagrindinį įstaigos problemų šaltinį (rašau skundus į įvairias institucijas). Čia dar ne viskas. O minėtą pedagogės elgesį direktorė apibūdino taip: „Yra toks liaudies posakis: „ko čia stovi išsižiojus“, na, yra toks posakis, jis yra, kas jau čia tokio“.

Prieš tai dar vadovė pasakė, kokia gera darbuotoja minėta pedagogė, ji ir labai sąžininga, nes „galėjo išsiginti savo poelgio, pasakyti, kad nieko nebuvo“. Ir čia dar ne viskas. Aš, netekusi amo, dar sugebėjau atkreipti specialisčių dėmesį į išsakytą vadovės nuomonę prieš kolektyvą ir tėvus (jei tokią frazę viešumoje būtų pasakę tėvai, tai būtų, manau, psichologinis smurtas ir vaiko žeminimas, bet minėtoje situacijos specialistė nieko panašaus nekonstatavo).

Kai po mano paklausimo – „Ar girdit, ką sako direktorė?“ – neišgirdau nė iš vaikų teises ginančios specialistės, mano galva, jokio profesionalaus įvertinimo, supratau, kaip Lietuvoj ginamos vaikų teisės. Popieriuose jos ginamos labai labai (...).

Ir po viso šito mano nueito kelio aš skaitau spaudoje, kad Lietuvai reikia griežtinti pozicijas vaiko teisių srityje, kad nebūtume tokiam pačiam lygmeny kaip Rusija. Dar skaitau, kad reikia papildyti Vaiko teisių pagrindų įstatymą. Visi šitie pakeitimai – tik tėvams, nes jie neišmanėliai ir problemų kūrėjai, sankcijas jiems reikia griežtinti. O kaip su specialistais, dirbančiais su vaikais ir neįvardijančiais įstaigos gynybinės reakcijos į problemines situacijas?

Dar pikantiška smulkmena istorijos pabaigai: minėtą įstaigą paliko nuostabios pedagogės, kurios labai mylimos vaikų ir pačios vaikus labai myli, kurios moka sutramdyti net ir išdykusius vaikus pedagoginėmis priemonėmis. Šios pedagogės ir buvo tos tikrosios vaikų teisių Gynėjos minėtoje įstaigoje (o ne popierinės specialistės, viską gražiai aprašančios tik darbo ataskaitose), jos sugebėjo kiekvieną suprasti, nuraminti, įvertinti situaciją ir vaiko poreikius (kaip įstaiga žada sutartyje su tėvais).

Kaip jūs manot, ar reikia mažam miesteliui tokių pedagogių? Vaikams – labai reikia, mano dukra po pusmečio dar kalba apie tą auklėtoją. Vaikų specialistams ir valdininkams, matyt, nereikia (...).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi? Tai galite padaryti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (27)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (131)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (110)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Emigranto atostogos Lietuvoje: turėjo būti pati nuobodžiausia savaitė, bet išskrendant spaudė širdį (106)

Ne dėl neblaivių lietuvių krečiamų cirkų oro uostose ir lėktuvuose, bet skrydis namo į...

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (5)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (73)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (366)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (16)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (109)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1070)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas (1)

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (47)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (43)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...