Vilniaus autobusų stotis atidaryta dar 1974-aisiais. 2000 m. ją privatizavus, stotis buvo rekonstruota, joje įsikuriant prekybos centrui IKI. Kaunui gerokai pažengus į priekį, pastarosiomis savaitėmis nenutyla kalbos dėl Vilniaus stoties rekonstrukcijos. Štai Vilniaus meras R. Šimašius, neaišku kieno patartas ar su kuo pasitaręs, viešai pareiškia, kad stotį ne tik būtina atnaujinti, bet galbūt reikėtų ir iškelti. Ir ne bet kur, o į patį miesto pakraštį, prie Vakarinio aplinkkelio. Paskui, sako, jau lyg ir į Fabijoniškes prie „Mandarino“. Na, bet ne tiek svarbu kur – kad tik ne ten pat, kur dabar. O stoties iškėlimo motyvas – esą keleivių srautai dabar driekiasi nuo magistralės Vilnius-Panevėžys ir Vilnius-Kaunas ir kažkur ties keliu į Pilaitę tie srautai susikerta.
Štai Vilniaus miesto vyriausiasis architektas taip pat teigė, kad esą dabar pagrindinė maršrutinių autobusų kryptis yra šiaurės vakarai, tad nėra prasmės jų varinėti per visą miestą ir versti stovėti grūstyse. Anot architekto, visada galvota, kad šiaurės vakarinėje miesto dalyje galėtų atsirasti naujas autobusų stoties terminalas, greituoju transportu sujungtas su geležinkelio stotimi. Tik įdomu, ar buvo atliktas koks nors tyrimas? O gal buvo, jei architektas yra įsitikinęs, kad „pagrindinė maršrutinių autobusų kryptis yra šiaurės vakarai“..? Bet palikime šį faktą įsivaizduodami, kad jis iš tikrųjų paremtas realiais faktais, tyrimais ar skaičiavimais (manykime taip).
Tiesą sakant, sunku suprasti autobusų stoties iškėlimo elementariausią logiką. Vien tokie pavarstymai prieštarauja tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinio lygmens strategijoms, galų gale elementariausiems viešojo transporto ir logistikos principams. Bet kai šioje srityje žinių galbūt ir pritrūksti, tuomet ir kalbi bet ką – kas supras... Tokių nesigilinančių – tūkstančiai ar net šimtai.
Juk štai Europos Sąjungos Transporto Baltojoje knygoje, kur nubrėžiamas europinės transporto erdvės kūrimo planas ir konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas teigiama, kad „daugiau galimybių rinktis transporto rūšį rasis, kai įvairių rūšių tinklai bus geriau integruoti – oro uostai, uostai, geležinkelio, metro ir autobusų stotys turėtų būti vis geriau sujungiami ir pertvarkomi į keleiviams skirtas daugiarūšio vežimo platformas“.
Lietuvos Respublikos nacionalinė susisiekimo plėtros 2014-2022 metų programoje taip pat konstatuojama, kad dėl neefektyvių jungčių tarp skirtingų transporto rūšių ir tarp pagrindinio ir bendrojo transporto tinklo elementų trūkumo neužtikrinama pakankama skirtingų transporto rūšių sąveika. Teigiama, kad Lietuvoje iki šiol nesukurtas mechanizmas keleivinio transporto kombinuotoms paslaugoms organizuoti, koordinuoti ir plėtoti. O štai vienu iš programos tikslų ir siekiama „skatinti vietinio (miestų ir priemiesčių) transporto sistemos darnumą, užtikrinti miesto ir priemiesčio įvairių rūšių viešojo transporto maršrutų suderinamumą ir didesnę jų sąveiką su privačiu transportu“.
Taigi, kaip matyti, abiejuose dokumentuose akcentuojamas įvairių transporto rūšių integralumas, siekiama sujungti skirtingas transporto rūšis, taip gerinant susisiekimo efektyvumą. Ir jei daroma priešingai, negu nutaria siekti Europos Sąjunga, Vyriausybė ar kitos institucijos, tuomet iškyla klausimas, kam tie dokumentai apskritai rengiami..? Jų nuostatos lyg vėjai švilpia pro mūsų politikų ir valdininkų ausis, nes geležinkelio ir autobusų stotys, esančios skirtinguose miestų galuose, jiems atrodo normalu. Rodos, atvykai iš Utenos autobusu, toliau nori vykti į Kauną autobusu, malonėk dar pasivažinėti Vilniaus viešuoju transportu.
Vakarų Europos miestuose visos pagrindinės miestų stotys dažniausiai yra miestų centre. Pavyzdžiui, tranzitinei geležinkelio linijai neinant per miesto centrą, iki jo centrinės dalies neretai vis tiek būna nutiesta geležinkelio atšaka. Ar Lietuvoje vis dar mažai turime pavyzdžių, kur viešasis keleivinis transportas neišsivystė arba sunyko arba tapo nepatogus, stotis iškėlus į miestų pakraščius? Susisiekimas traukiniais ne viename Lietuvos mieste tapo nepatrauklus arba taip ir neišsivystė būtent ir dėl tos priežasties, kad geležinkelio stotys buvo arba buvo iškeltos į miestų pakraščius (Alytaus, Joniškio, Tauragės, Skuodo ir kitų miestų atvejai, gerokai nuo miesto centro įsikūrusi ir Panevėžio geležinkelio stotis). Ne viename moksliniame straipsnyje konstatuojama, kad keleiviniams geležinkelių transportui vystyti įtakos turi būtent nepatogi stočių dislokacija. Matyt, mūsų politikai ir valdininkai ketina tą padaryti ir su autobusų stotimis. Ir tuo nuosekliai einama – štai ir Alytuje stotis iškelta į visiškame miesto pakraštyje esančią vietą. Gerai, jei tarpmiestinis autobusas centre sustoja, tačiau jei ne ir jeigu neturi kas tave pavežtų..?
Niekas nesiginčija, kad sostinė nusipelnė modernesnės autobusų stoties – juk stotis yra miesto veidas. Tačiau p. Pakalnio pasvarstymai, kad „šiaurės vakarinėje miesto dalyje galėtų atsirasti naujas autobusų stoties terminalas, greituoju transportu sujungtas su geležinkelio stotimi. Taip visiems būtų geriau: ir vežėjams, ir daugeliu atvejų – keleiviams“, yra daugiau negu protu sunkiai suprantami. Kokiu atveju iš to nauja vežėjams ir tuo labiau – keleiviams? Ar nebus taip, kad ties Vakariniu aplinkkeliu, perskirstę transporto srautus, sukursime dar vieną kamščių tašką? Ir ar neatsitiks taip, kad išskaidę žmonių traukos taškus ir transporto traukos taškus eismo intensyvumą mieste dar labiau padidinsime?
Autobusų stoties perkėlimą iš dabartinės vietos toliau nuo miesto centro ir geležinkelio stoties reikėtų vertinti kaip nesusipratimą. Šiuo metu vyksta aiškinimasis tarp savivaldybės politikų ir autobusų stoties savininkų, kas ko nepadarė ar nepabaigė daryti ir to nepamirštama dar plačiai transliuoti. Bet ar keleiviams nuo to geriau? Ko iš tikrųjų siekiama kalbomis iškelti autobusų stotį? Galbūt jos vietoje pastatyti dar vieną daugiabučių kvartalą – vieta, pripažinkime patogi – keli žingsniai iki Senamiesčio...
Keleivis ieško, kaip greičiau ir patogiau nuvykti iš taško A į tašką B, o jeigu mes ir toliau kapstysimės smėlio dėžėje – nustokime kalbėti, kodėl tiek mažai lietuvių važinėja viešuoju transportu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!