Verslo pagrindinis uždavinys yra uždirbti pinigus. Tik dėl šito tikslo yra kuriamos įmonės ir plėtojami verslai. Saviraiška, iššūkiai ir visa kita jau yra tik antraeiliai uždaviniai. O tokios rekomendacijos, kurios keliamos dekaloge, išvis primena rekomendacijas skirtas daugiau ne pelno siekiančioms globos įstaigoms.
Pastaruoju metu galime vis dažniau išgirsti apie socialiai orientuotas įmones. Viskas skamba labai gražiai, kaip vaikiškoje pasakoje. Dažnas net nesusimąsto, kad tai yra tik dar viena „marketinginė“ pasaka, už kurią reikia susimokėti.
Paimkime kaip pavyzdį šiuo metu pati populiariausią prekės ženklą „Apple“. Tai labai graži, socialiai orientuota įmonė. Tiesiog kiekvieno svajonė. Nusiperki „Apple“ produkciją ir tavo paties sąžinė nurimsta. Tačiau eikim giliau per jos gamybinius procesus. Didžioji dalis produkcijos gaminama trečiojo pasaulio šalyse, kur užsakovams „Apple“ gaminančios kompanijos darbuotojus verčia dirbti vergiškose sąlygose.
Pati „Apple“, paskaičiavo, kad jiems naudingiau perkelti ir atiduoti gamybą būtent į tuos kraštus, o ne gaminti JAV. Kur tas socialinis orientavimasis? Bet tokį šiuolaikiškos ir geros įmonės vaizdą jie toliau piešia ir skaičiuoja milijardinius pelnus. Vien už šitą pasaką žmonės pasiruošę permokėti.
Vienam nešiojamam kompiuteriui pagaminti reikia 10 tonų iškastinių resursų - lydymui, energijai ir panašiai. Tačiau ta pati „Apple“ gamina kompiuterius, kurių tarnavimo laikas nebūtų ilgas. Jis skaičiuojamas vos keliems metams. Po to reikia, kad vėl vartotumėt ir vėl pirktumėt. Ir šitą vartojimą skatina tiek verslas, tiek valstybė, kuri taip pat per PVM labai suinteresuota vartojimu. Tai apie kokį socialinį orientavimąsi ar dekalogą mes iš viso galime kalbėti?
Sunkiai dirba kinai, tailandiečiai, o pelno grietinėlę nusigriebia Silicio slėnyje. Resursai eikvojami milžiniškais kiekiais ir niekam širdies dėl to neskauda. Svarbiausia yra sukurti gražią pasakėlę vartotojams, nes nusipirkęs tokią produkciją, jis taip pat nuramina ir savo sąžinę.
Visi juk žinom, kad didžioji dalis gaminama Kinijoje ir gaminama tikrai vergiškomis sąlygomis, bet labai lengvai savo sąžinę paminam, kai pamatom net keliais centais pigesnę prekę. Na, o kartais pas mus prabunda neįtikėtinas gerumas ir mes pasirenkame prekę pagal prekės ženklą su gražia istorija. O jei esame visai dorovingi, dar ir kokiam labdaros projektui paaukosime 5 litus.
Verslu užsiima žmonės iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Verslininkas tik turi būti lankstesnis ir greičiau prisitaikantis. Jei visuomenei toli iki tokių dekalogų, tai kaip verslininkas išgyvens tokioje visuomenėje, laikydamasis šitų rekomendacijų? Sakykim, pavyzdys - dvi visuomenės: Švedijos visuomenė ir Lietuvos. Į Švedijos rinką tu su pigiu produktu labai greitai neprasimuši.
Ten visuomenė uždaresnė, jiems svarbiau asmeninis kontaktas, patikimumas, kad būtum savas ir panašiai. Ten vartotojas pirmenybę skirs brangesniam, bet savam produktui, nei pigesniam, neaiškios kilmės. Todėl tokioje brandžioje visuomenėje ir verslas yra brandesnis. Jų produkcija brangesnė, jie turi iš ko darbuotojams mokėti didesnį atlyginimą, jie gali laisviau mokėti mokesčius ir panašiai.
Tuo metu mūsų vartotojai visiškai kitokie. Pagrindinis veiksnys yra kaina. Todėl čia greičiau bus pasirinktas pigus kiniškas gaminys nei brangesnis lietuviškas. Ir vartotojas visai nesusimąsto. Jam atrodo, kad jo pasirinkimas teisingas, o verslininkas tiesiog nemoka konkuruoti. Bet žiūrėkime pasekmes. Žaliavų rinka yra bendra visame pasaulyje. Praktiškai tomis pačiomis kainomis perka žaliavas tiek lietuvis verslininkas, tiek Kinijos gamintojas, bet kinai pagamina pigiau. Lieka klausimas, kur ta paslaptis?
O paslaptis paprasta: maži darbo kaštai. Taigi, Lietuvos verslininkas norėdamas konkuruoti su kiniška produkcija, taip pat turėtų pas save sukurti vergiškas darbo sąlygas ir išnaudojimą. Bet čia iš karto prabunda Lietuvos vartotojas - „kaip taip galima, tai neatitinka šiuolaikiškos socialiai orientuotos įmonės vertybių“ ir pan. Tačiau jis nepagalvoja, kad kas kartą pasirinkdamas pigią prekę, jis balsuoja prieš socialiai orientuotas įmones.
O dabar kitas klausimas. Mes neturime sąmoningos visuomenės - nei socialiai, nei ekologiškai nei dar kaip nors orientuotos. Mes taip pat neturime socialiai orientuotos valdininkijos ir valdžios, tačiau verslui keliami kažkokie kiti reikalavimai. Kas čia per nacionalinis lietuviškas bruožas dėl visų savo nelaimių kaltinti verslininkus, o savo sąžinę lengvai paskandinti po žodžių valdžia?
Mums per televiziją parodo vargo prispaustus varguolius ir pas mūsų prabunda sąžinė. Reikia jiems padėti. Na, iš savo pusės mes maksimaliai galime nusiųsti trumpą žinutę ir paaukoti 5 litus, o paskui jau prasideda išsisukinėjimas - „valstybė turi jais pasirūpinti, valstybė turi pasirūpinti, kad man būtų gerai, kad įmonės būtų socialiai orientuotos ir laikytųsi verslo dekalogo“. Ir tada atsiranda visiškai socialiai neorientuotas veikėjas, kuris būtinai parašys, kaip verslas turėtų socialiai elgtis. Jis žalio supratimo neturi, su kokiomis problemomis susiduria verslas, bet moko, kaip verslas turėtų daryti.
Štai pavyzdys: antrines atliekas perdirbanti įmonė. Ji surenka makulatūrą ir ją perdirba. Gauna paskolas iš ES, paramas iš vyriausybės, yra socialiai orientuota įmonė ir beveik atitiktų tuos kanonus. Bet iki tol reikia, kad atsirastų tos atliekos. Jos atsiranda iš vartojimo. Prieš tai kiti turėjo pagaminti tą makulatūrą. Jie jau mažiau socialiai orientuoti, jau nebeatlieka tokios svarbios visuomenei misijos ir paramų negauna. Iki jų eina žaliavų tiekėjai. Jie turi kirsti mišką, kas išvis jau nebeatitinka dekalogo reikalavimų. Jie naikina gamtą ir tiekia žaliavas įmonėms, kurios galėtų atitikti dekalogą.
Kiekvienoje žemesnėje grandyje vis tos dekalogo normos mažiau tinka. Kodėl „Apple“ gali atitikti dekalogo normas? Todėl kad visą purvinąjį darbą už ją atlieka kiti. O vartotojai sąmoningai pasirenka tokią pasaką, kad nuramintų savo sąžinę dėl nesocialiai orientuoto vartojimo.
Tad mano siūlymas būtų pradėti rašyti tokius dekalogus pradedant nuo vartotojų, nuo bedarbių, nuo valstybės tarnautojų, o paskutinėje vietoje rašykite verslui. Nes verslą ir taip kontroliuoja daugybė institucijų ir teisės aktų. O verslas yra labai lankstus ir greitai prisitaikys prie pasikeitusios visuomenės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!