Bet visą šį laiką žmones telkė kalbos. Kalbos įkvėpdavo veikti, įkvėpdavo dirbti, kalbos įkvėpdavo kurti, kalbos įkvėpdavo... naikinti. Taip taip, naikinti: vieni buvo vandalai, kiti-žudikai. Dar treti manė esą atliekantys kieno nors (Dievo, vado, karaliaus) valią ir besielgiantys teisingai.

Pati kalba yra tik įrankis, bet vieno žmogaus įrankis yra kito žmogaus ginklas, ir tuo galima įsitikinti daugybe atvejų: Holokaustas, Kryžiaus žygiai, Didysis Tautų kraustymasis, musulmonų užkariavimai ir t.t. Visada buvo kalbamos kalbos, kurios įkvėpdavo žmones eiti ir veikti, taip pavirsdamos ginklu.

Bet visa tai praeitis: jau seniai žmonės nebežudo kitų žmonių dėl savo malonumo ar ideologijos, genocidas, atrodo, tik slogi praeitis. Bet religinis ekstremizmas nėra nuslūgęs, kaip tik, po Šaltojo karo pabaigos jis iškilo kaip nauja jėga, neturinčia sienų ir stuburo, nes veikiama vardan idėjos — Islamo kalifato įsigalėjimo pasaulyje. Tai neatsitiko savaime (nieko neatsitinka savaime). Dėl to kaltas tas pats Vakarų pasaulis ir jo gana trumparegiškas mąstymas.

Kadaise, kai Šaltasis karas galėjo tapti svilinančiai karštas, JAV rėmė įvairiausias grupuotes visame pasaulyje tam, kad kovotų prieš SSRS ir kitus komunistus: tiekė karinę įrangą, ekipuotę, dalino pinigus, apmokė kovotojus. Planas veikė gana gerai, nes šios grupuotės, pamažu, ėmė efektyviai kovoti ir didžiausias jų rezultatas, matyt, yra tai, kad 1989 m. SSRS paliko Afganistaną.

Tik viena bėda — džihadistai niekur nepranyko, kaip ir jų gauta ekipuotė. Jie įgavo jėgų žengti prieš kitą priešą — Vakarų civilizaciją ir jos vertybes, kurios, pasak, jų yra neteisingos ir pūvančios iš vidaus, todėl būtina sukurti islamo viršenybę visame pasaulyje — Islamo kalifatą.

Per visą 10 dešimtmetį viskas buvo gana tylu: Rytų Europa atgavo laisvę, Kuveitas išvaduotas, Jugoslavijos krizės įveiktos, todėl rytojus žadėjo daug. Tik tos viltys išsisklaidė 2001.09.11, kai JAV buvo užpulta koordinuotų atakų, už kurias atsakomybę prisiėmė al-Qaeda. Tada sekė visiems žinomas karas terorui ir invaziją į Afganistaną, vėliau — į Iraką bei anti-teroristinės operacijos visame pasaulyje.

Po visos šios istorijos grįžtame į tą pačią vietą, kaip ir pradėjome. Kodėl? Kodėl taip nutiko? Kas paskatino tokią įvykių seką? Tai buvo vadinamosios neapykantą kurstančios kalbos (hate speeches). Šios kalbos, padedamos interneto, sklido plačiau, nei sugebėtų kalbant mečetėse ir taip pasiekia daugiau žmonių ir juos įkvėpia veikti. O tų veiksmų padarinius galime matyti Mumbajaus atakų vaizdo įrašuose, Dvynių griūvėsiuose bei afganų kaimuose.

Veikiantys žmonės, kurie yra užtikrinti, kad elgiasi teisingai, gali padaryti beveik neįmanomų dalykų. Tik prisiminkime istoriją: Kryžiaus žygiai, musulmonų užkariavimai, Rytprūsių genocidas tik įrodo, kokią įtaką galią gali sukurti galinga kalba.

Iš prieš tai papasakotos istorijos tikriausiai susidarėte įspūdį, kad neapykantos kalbos yra blogai ir jas reikia uždrausti visur, kaip kad padaryta Europoje. Bet tai liečiasi su viena pagrindinių žmogaus laisvių - laisve reikšti savo nuomonę. Būtent dėl šios teisės JAV šios kalbos nėra uždraustos (baudžiama tik už padarytą nusikaltimą). JAV ši teisė yra itin svarbi ir parodo šios šalies norą vadovautis savo konstitucijos dvasia ir joje išsakytomis demokratinėmis vertybėmis. Taigi, kodėl Europoje šios neapykantos kalbos yra uždraustos, nors taip ir paminama teisė į laisvą nuomonę?

Visų pirma, prisimenama teisė į asmens neliečiamybę, kurią kalba gali ir pažeisti net ir neįvykdžius skatinamo nusikaltimo. Dėl bendro saugumo visi sutaria, kad šis tas turi būti paaukota vardan bendro gėrio ir saugumo, nes piliečiai nori ramiai miegoti grįžę iš darbų, o ne domėtis problemomis.

Taip pat reikia nepamiršti labai svarbaus elemento: Antrojo pasaulinio karo šmėklos, vis dar nepaliekančios mūsų žemyno. Ir nereikia stebėtis, nes neapykantos kalbos ir sukūrė šansą iškilti totalitariniams režimams, kurie ir sukėlė šį siaubingą karą. O pasėkmes jaučiamos ir dabar: Vokietija, jausdama kaltę dėl karo, jaučia bet kokią temą apie žydus esant tabu, skiria milžiniškus apribojimus nacistinei simbolikai bei medžiagai apie tą režimą. Visa Europa jaučia milžinišką paranoją nacizmui (kaip tai parodė P. Leščinsko byla), ir paradoksaliai nejaučia to paties komunizmui, kuris pasaulyje įvykdė žymiai daugiau nusikaltimų.

Bet tas paradoksas nesvarbus, nes dabar iš draudimų išsirutuliojo didesnė problema: ar žmogus gali turėti nuomonę? Ar jis gali ją reikšti neužkliūdamas kokio žmogaus veiksmo? Tolerancija yra sveikintina, bet iki kol tai netampa išsigimimu, kad pradedami toleruoti savižudiški savų vertybių naikinimai, nusikaltimai ir net laisvių pažeidinėjimai vardan lygybės? Ar galime savanoriškai aukoti visas savo vertybes vardan šviesesnio raudono rytojaus?

Europa jau baigia paaukoti save vardant lygybės, paneigdama laisves, kitaip tariant, eina link socializmo, kai tuo tarpu JAV lieka prie savo laisvės ir antikomunistinių pažiūrų.

Bet štai ir keistenybė: lygybės bei tolerancijos šalininkai yra tikrai tolerantiški ir jie turėtų toleruoti visų teisę išsisakyti, bet išeina taip, kad leidžiama sakyti nieko neįžeidžiančias kalbas, o visus, kurie nori pasisakyti „smarkiau“, permeta per bortą. Mano manymu, JAV yra pavyzdys, kad nuomonę galima reikšti laisvai, kol nepradedama elgtis, nes reikia gerbti žmogaus mintis tol, kol jos nėra įgyvendinamos pažeidžiant įstatymus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!