Po sužadėtuvių sutuoktiniai svarsto, ar santuoką įregistruos tik civilinės metrikacijos skyriuje, ar žengs ir prie altoriaus. Bažnytinė santuoka priimtina ne visiems, todėl norėčiau paskatinti paskaityti apie santuokos sakramento prasmę, pasvarstyti apie gražiąją bažnytinės santuokos pusę.
Kursai. Skirtingai nei rengiantis civilinei santuokai, poros, norinčios priimti santuokos sakramentą, siunčiamos į pasirengimo santuokos sakramentui kursus. G. Minkevičienė straipsnyje „Kursai sužadėtiniams – ne tik formalumas“ teigia, kad tai pagrindinė pasiruošimo santuokai forma Lietuvoje. Tai pirmas žingsnis dvasiniam ir pasichologiniam pasiruošimui. Bažnyčios ir kursų tikslas yra ne tik išmokyti būsimuosius sutuoktinius gyventi santuokoje, bet ir apibrėžti pagrindinius gyvenimo krikščioniškoje santuokoje principus, suteikti būtiniausią informaciją ir paramą. Kursuose skatinama pažvelgti į santuoką sakralesne prasme.
Santuoka visam gyvenimui. Jei sudarydami civilinę santuoką sutuoktiniai žino, kad ją galės bet kada nutraukti, tai sudarydami bažnytinę santuoką, jie prisiekia meilę visam gyvenimui žinodami, kad santuoka galės būti nutraukta tik išimtiniais atvejais. Tai skatina didesnę atsakomybę priimant sprendimą.
Santykius skatinama plėtoti, brandinti. Bažnytinės santuokos tikslas – skatinti vertinti gyvenimą ir šeimą kaip dovaną, kuri moko ieškoti išsigelbėjimo, nebijoti prašyti atleidimo, nesitenkinti vien finansiniais dalykais, savo artimą mylėti kaip patį save. Tokioje santuokoje didelis dėmesys skiriamas vyro ir žmonos santykių plėtojimui.
Skatinamas ištvermingumas, kantrybė, nuolankumas. Dažnai poros ieškodamos laimės nesutaria manydamos, jog vienas iš sutuoktinių yra viršesnis už kitą. Bažnytinė santuoka skatina priimti visą save, nes tik tuomet mokėsime priimti kitą, gebėsime bendrauti, išklausyti, atleisti, valdyti savo emocijas. Kai to nemokame, atsiranda noras dominuoti, įrodyti savo prasmingumą. Na, o N. Liobikienė straipsnyje „Tikėjimas - šeimos išlikimo ir stabilumo laidas“ pateikia gražią nuomonę, kad santuoka skatina rodyti ištvermingos meilės pavyzdį, kad ji nėra sentimentalus jausmas, kad tai visų pirma mokymasis mylėti kitus žmones.
Amžinos vertybės. Bažnyčia skatina gyventi ne pagal savo asmenines deklaruojamas, o pagal per daugelį metų susiformavusias, patikrintas vertybes.
Meilė – nuoširdi auka. Rusų rašytoja A. Rachmanova kartą yra sakiusi, kad meilė tai paties „užsidėta“ pareiga tarnauti mylimam žmogui, jam aukotis, visiškai pamiršus save ir savo asmenį. Tai gebėjimas iš skausmo, kurį tu patiri iš mylimo žmogaus, susikurti sau džiaugsmą. Meilė – tai kryžius, kurį norint nešti iki galo, reikia ne kartą žemai nusilenkti. Meilė – tai auka, kurią žmogiškoji širdis sudeda po kojomis pasaulio Atpirkėjui.
Dekalogas – 10 Dievo įsakymų. Įsakymai reikalingi ne tada, kai lengva gyventi, o tuomet, kai yra sunku. Mes galime pasiremti jais, kuriant šeimą, gražius santykius.
Tai tik mažytė dalis gėrio, kurį suteikia nuoširdus santuokos sakramento priėmimas. Linkiu suvokti, kad tokios santuokos puoselėjimas – atitinkama gyvenimo kartu forma, skatinanti ne tik aukotis ir laikytis taisyklių, bet ir nuolat tobulėti.
Pabaigai citata:
„Santuoka – gėris sutuoktiniams. Jokiame kitame žmonių tarpusavio santykije žmogus nėra priimamas taip besąlygiškai, su pažadu būti kartu, nepalikti, kad ir kas atsitiktų, kaip santuokiniame ryšyje. Tai daug gilesnis žmogaus priėmimas, nei priimti jį dėl kokių nors asmeninių savybių ar pan.“ (D. Gudžinskienė).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!