Kiek žmonių yra pasirengę dėl krepšinio numirti šiandien? Šiandien, kai Žalgiris tapo vienu iš Eurolygos autsaideriu, kai Lietuvos rinktinė triuškinamai pralaimi tai latviams, tai graikams. Ar tik nebus krepšinis tų lepūnėlių, pamėgusių matyti tik pergales, sporto šaka? Juk kai Žalgiris tėra Eurolygos autsaideris Kauno sporto halės tribūnos nelūžta nuo aistruolių pertekliaus. Rungtynės, nors ir transliuojamos per televizorių, neturi milžiniškų reitingų. Kodėl taip yra? O gal Lietuva tikrai nėra krepšinio šalis?

Vyresnis krepšinio gerbėjas man primygtinai primes tuos auksinius laikus, kai Žalgiris išdidžiai kovėsi su CASK, kai žaidė Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius. Primins ir tai, kad tada vos ne visa Lietuva ėjo iš proto dėl tų pavardžių, o lietuviai masiškai traukdavo į Maskvą žiūrėti šių politizuotų rungtynių. Bet gerbiamieji, juk tada Žalgiris nebuvo tik lygos vidutiniokas. Argi būtų rungtynės sukėlusios tokį ažiotažą jeigu Žalgiris kovotų tik dėl išlikimo aukščiausioje lygoje?

“Kas tada, jei ne krepšinis?” paklaustumėte. Na o aš atsakysiu – futbolas. Kodėl futbolas? Juk tai sporto šaka, kurioje Lietuva niekada neskynė laurų, kur Lietuvos klubai Europos taurėse nenukeliauja toliau pirmo etapo, kur rinktinė Pasaulio čempionato atrankos metu kovoja dėl garbingos priešpaskutinės vietos su savo likimo draugėmis. Ir visvien per A Lygos rungtynes į stadioną susirenka vos ne dvigubai daugiau žmonių, negu į eilines LKL rungtynes - lyderių dvikovos pritraukia daugiau kaip 6000 žiūrovų Klaipėdoje ar Kaune.

Priežastis numeris du: kiek žmonių šiomis dienomis keliasi 8:30, kad pažiūrėti pirmasias Pasaulio futbolo čempionato rungtynes? O juk ten žaidžia visai ne Lietuva! Kaip manote, kiek žmonių pritrauktų Pasaulio krepšinio čempionatas be Lietuvos rinktinės?

Kad mes nesame krepšinio tauta rodo ir Lietuvos krepšinio fanų kultūra. Ne, aš nekalbu apie tokį asmenį, kuris vienąkart sugebėjo nueiti į savo komandos rungtynes namų arenoje ir išdidžiai save vadina fanu. Aš kalbu apie tuos, kurie pasidabinę savo komandos atribiutika kukliais šūkiais palaiko savo komandą. Skanduočių (turbūt netinkamas žodis) arsenalas apsiriboja nuvalkiota “eina eina”, “gynyba gynyba” ar dar kuo nors panašaus.

Tiesa krepšinfaniai dar gali pasigirti nuplagijavę daugumą savo vyresniųjų kolegų – futbolo fanų skanduočių. Ir tai dar ne svarbiausias dalykas. Kiek Kauno Žalgirio šalikuočių (neapsiverčia liežuvis jų vadinti fanais) buvo apsilankę praėjusiųjų metų Eurolygos išvykose? Atsakymą žinome visi – totalus nulis. Apskritai krepšinio fanui važiuoti į Europinę išvyką yra nesuprantamas dalykas. Kokio velnio ten grūstis?!

Galbūt Sakalų fanai yra galva aukščiau už kitas grupuotes. Neturėčiau teisės kritikuoti krepšinio fanų, jei nežinočiau, kokia situacija yra tarp Lietuvos futbolo fanų. Tikrieji fanai, arba ultros, skaičiumi lenkia ne tik bet kokius Lietuvos krepšinfanius. Jie krepšinio fanus lenkia ir savo palaikymo kokybę. Galiausiai, bet kuris Vakarų frontietis (Atlantas) ar Pietų IV-os atstovas (Žalgiris) visada palaikys savo komandą ir toliausiame pasaulio užkampyje, net jeigu tai būtų karo zona.

Taip pat nepaisydami atstumų jie palaikys ir savo rinktinę. Ir vien tai, kad Lietuvos ultros yra išsikovoję pagarbą tarp Europos ultrų rodo Lietuvos futbolo fanų kultūros kokybę.

Ir kas galėtų paneigti, kad į birželio 19-ąją vyksiantį Atlanto – FBK Kauno mačą vėl susirinks daugiau kaip 5000 žiūrovų, ko niekada nebus net per Ryto – Žalgirio mačą (ir nereikia čia kišti arenos talpumo problemos).

Kas galėtų paneigti, kad Pasaulio krepšinio čempionatas be Lietuvos rinktinės niekad nepritrauks tokio būrio gerbėjų, kaip analogiškas futbolo renginys? Kas galėtų paneigti, kad Lietuvos futbolo rinktinės mačus lydi didesnis ažiotažas negu oranžinio kamuolio meistrų pasirodymus? Ir kas galėtų paneigti, kad visgi Lietuva NĖRA krepšinio šalis?...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!