Su savo penkerių metų sūnumi apsilankėme vienoje žaislų parduotuvėje – norėjome palepinti gimimo dienos proga. Jis išsirinko žaidimų konsolę – na, kažką panašaus į tai, ką mes turėdavome 2000-aisiais tetriui žaisti. Lyg ir viskas gerai, eime prie kasos.
Ir tada pardavėja nustebino savo „įžvalgomis“. „O kodėl berniukui rožinės spalvos paėmėt? Žiūrėkit, turim mėlyną, gal labiau tiks?“ – ir atneša tokį pat žaislą, tik kitos spalvos. Ir kone grūda mano sūnui į ranką – imk, šitas berniukui labiau tiks, vaikai nesijuoks.
O maniškis užsispyręs – ne, noriu rožinio, ir viskas. Sučiaupusi lūpas ir kitaip kūno kalba reikšdama nepritarimą pardavėja nuskenavo pasirinktą žaislą.
Po tokių komentarų man tik akys ant kaktos iššoko. Maniau, šiais laikais jau galima mėgti tai, ką nori. Ne kažkokiai sovietinei pardavėjai spręsti, kokios spalvos žaislą mano sūnui rinktis. Aš tai nebijau, kad vaikas dėl rožinio žaislo taps kažkokiu nenormaliu. Būtų norėjęs, būčiau ir lėlę nupirkusi!
Gal jau leiskim vaikams būti tiesiog vaikais, be kažkokių neadekvačių nusistatymų?
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Norite papasakoti naujieną, pasidalinti savo mintimis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt