Išgirdau, kad gavau pranešimą „Skype“. Nulėkiau pasižiūrėti (pamenu, kaip galvojau, kad parašė vaikinas, kad grįžo namo ir panašiai). Bet, deja, ne, žiūriu – mokyklos suolo draugė (sutarėme labai gerai, nes turėjome greitai tapti giminaitėmis).
Susirašinėjau kažką nereikšmingo (ką darai ir panašiai) nieko neįtardama. Dar kelias žinutės atsiuntė, pradėjo rašyti, kad pasiilgo ir tie paveiksliukai (bučinukai, širdutės) atrodė, kad visai ne draugei rašo. Pradėjau klausti, ar tikrai čia man „pataikei“ siųsdama, žinojau, kad ir ji draugauja su vaikinu iš kitos mokyklos ir jau ne pirmus metus. Rašo, kad man. Su drauge, su kuria buvome pas mane namuose, nesupratome...
Tik draugė sako – „žiūrėk, tavo draugo „Skype“ čia“. Tada supratau, kad kai vakar buvome su draugu pas mane, jis į programėlę prisijungė mano kompiuteriu, matyt, taip ir liko (aš jo prisijungimo duomenų nežinojau, o ir pagrindo nebuvo, buvau iki ausų įsimylėjusi ir jis mane buvo, buvau tuo garantuota!).
Tą akimirką iškart supratau, kad tos žinutės buvo net ne man adresuotos, dėl to ir nesupratau tų širdučių esmės. Nepasimečiau. Neišsidaviau, kad esu ne jis, o jo panelė. Atrašiau tuo pačiu. Su drauge galvojome tokį tekstą, kad kuo daugiau informacijos iš jos ištrauktume (kada prasidėjo jų romanas, ar susitinka ir pan.).
Pasirodo, jų romanas truko nuo pat mūsų draugystės pradžios. Buvau šokiruota. Ji rašė, kad myli ir aš atrašiau tuo pačiu, iš teksto sprendžiau, kad jos tai visai neglumina, kad ne pirmą kartą tai girdi... Tik nesuprantu, kaip ji galėjo juo tikėti, mes visi trys buvome bendraklasiai. Juk mes kartu kiekvieną pertrauką vaikščiodavom, jis manęs niekur nepaleisdavo, laikydavo už rankos, ji juk tai matė!
Kai pro ašaras nebemačiau klaviatūros ir norėjau viską išdėti tiesiai į akis, nutraukiau pokalbį ir išjungiau „Skype“. Kitą dieną paprašiau susitikti su vaikinu per pietų pertrauką (įtarė, kad kažkas negerai, negalėjau net pažiūrėti į jo pusę), pakviečiau ir ją. Kai susitikome, viską pasakiau, rėžiau viską tiesiai šviesiai, taip abu ir liko stovėti pasimetę, kai palinkėjau gero kelio ir apsisukusi išėjau. Ji dar puolė atsiprašinėti, bet aš tik numojau ranka. Nežadėjau nei atleisti, nei taikytis. Dar ir dabar, kai jau praėjo 10 metų, galvoju taip pat: reikia vyrą paleisti, jei jau išdavė, tai, vadinasi, nėra prasmės tęsti santykių.
Džiaugiuosi, kad dabar sutikau vyrą, kuriam ištikimybė yra viena iš gyvenimo vertybių, taip pat kaip ir man. Net neįsivaizduoju minties, kaip galima mylima žmogų įskaudinti. Bet turėjau gyvenimo pamoką ir nuo to laiko visada tikrinu telefoną ir socialinius tinklus, nes dabar žinau, kad meilė apakina, ir gali nepastebėti aplink vykstančių meilės impulsų kitam. Gal žaizda taip ir neužgijo, visiškai pasitikėti daugiau nebegaliu... Tad prieš pradėdami santykius, tiek vyrai ir tiek moterys, gerai pagalvokite apie išdavystę, nes tai gali palikti gilų randą, su kuriuo teks gyventi visada...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai ne vienam yra tekę silpnumo akimirką žvilgtelėti į antros pusės telefoną ar kompiuterį. Puiku, kai po to telieka nuryti sąžinės priekaištus ir atsiprašyti, tačiau taip būna, deja, ne visada... „Žinoma, kad pati buvau kalta, kad lindau. Ką norėjau, tą ir radau, taip?“, – pagalvojo DELFI skaitytoja, prisipažinusi, kad apie vyro neištikimybę sužinojo perskaičiusi jo pokalbius „Skype“.
Panašioje situacijoje prisipažino buvęs ir ne vienas skaitytojas, komentavęs moters istoriją.
„Pažiūrėjau ir aš į netyčia paliktą telefoną... Ištiko šokas. O tokia meilė buvo, tiek deklaruota visaip, tfu. Išsuko uodegą tam kartui, išsiteisino, kad nieko tokio, kad čia tik toks pasveikinimas su Naujais metais... „Pasiilgau tavęs mažute“... Jau tada reikėjo spirti pro duris, bet, durnelė, buvau įsimylėjusi, na, ko tik neatleisi. Vėliau istorijos kartojosi. Aptikau pažinčių portale... Ir, ko gero, jų ne vienas buvo“, – rašė DELFI komentatorė Ina.
Tokia patirtimi dalinosi ir kita moteris.
„Aš netyčia išsivežiau į darbą ne savo, o vyro telefoną (pas mus vienodi). Kai vyras paskambino (iš mano telefono) ir pradėjo draskytis, keiktis (nestandartinis elgesys), supratau, kad kažkas ne taip. Kažkas ne taip buvo pasikartojantys skambučiai ir žinutės. Atsisiunčiau išklotinę (nes kas gi moka už jo telefoną), sutikrinau numerius. Buvau priblokšta – tai buvo mano kaimynė, neseniai vyro palikta“, – prisipažino skaitytoja.
Kita, išdrįsusi palikti neištikimą moteris, net patarė kitoms tikrinti sutuoktinius.
„Aš dar moterims patarčiau prie pažinčių svetainės prisijungti – ten begalė vedusių vyrų meilužių ieško. Žinau porą, kurie jau taip gražiai šeimą sukūrę su trim vaikais, o vyrelis sėdi „online“, naujų aukų ieško. Bjauru“, – rašė skaitytoja.
Klausiame Jūsų – ar esate susidūrę su tokia patirtimi? Kaip manote, ar tikrinti antros pusės telefoną ar kompiuterį, turėti prisijungimo slaptažodžius – normalu? O gal laikote tai Jūsų asmeninės erdvės pažeidimu?
Kokia Jūsų nuomonė – kaip elgtis slapčia sužinojus apie neištikimybę ar kilus įtarimams dėl jos: prisipažinti, aiškintis ar pamiršti? O gal vadovaujatės principu – „nežinau, ir širdies neskauda“?
Pasidalinkite savo mintimis. Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išdavystė“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 17 d.