Sausio tryliktoji - lūžis Lietuvos istorijoje. Tai diena, kai realiai pasaulio akyse įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė. Diena, kuri kasmet primena, kad vienybė, susitelkimas ir tolerancija gali daugiau nei šaunamojo ginklo jėga.
Susikūrus sąjūdžiui, vieni laisve tikėjo, kiti apie ją drįso tik pasvajoti, dar kitų tikėjimas buvo palaužtas karo metais, pokaryje. Galų gale, aštunto dešimtmečio viduryje bent jau materialiai žmonės matė perspektyvą turėti geras pajamas, jei dar dirbsi ir po darbo. Džiugino galimybė vaikus leisti į mokslą, pakeliauti, pailsėti prie jūros ar sanatorijoje. Augo patogūs namai provincijose. Išvarginti asketiško gyvenimo žmonės norėjo galų gale normalesnio būvio. Ar tai smerktina?
Ar galime smerkti tuos, kam gyvenimas atrodė neblogas? Ar galime smerkti tuos, kurių tėvai ir seneliai prieškary buvo bežemiai samdiniai ir sovietinė valdžia neatrodė bloga? Dar neišmirė visi tie, kurie tapo našlaičiais, kai šeima neišgalėjo sumokėti už gydymo paslaugas mamai ar tėčiui, kai ūkininkas tik vieną vaiką galėjo leisti mokytis. Kalbėdami patriotines kalbas tai pamirštame.
Taip, tie, kuriems nereikėjo galvoti apie duoną kasdieninę ir kur galvą priglausti, visada buvo aktyvesni ir protingesni. Tiesiog turėjo galimybę paskaityti, pasimokyti. Tai didelė vertybė, kuri prieškario Lietuvoje nebuvo daugumai prieinama.
Ar galima smerkti tuos, kurie tiesiog pirmiausia galvojo apie savo mažus vaikus ar senus tėvus? Kas su jais bus, jei negrįšiu?
Per Lietuvą pūstelėjus laisvės gūsiui, buvo įvairių nuomonių. Vieniems atrodė, kad Lietuva bus kaip buvusi prieškario laikais, kitiems - kaip stipriosios vakarų demokratinės valstybės. Dar kiti pasimetė netekę darbo, kontrolės nebesuprato kaip gyventi ir elgtis. O patys apsukriausi, naudodamiesi sovietinių laikų ryšiais ir jaunos valstybės įstatymų netobulumu, krovėsi turtus. Nemanau, kad kada nors atsiras statistika apie tai, kiek žmonių praturtėjo legaliai, sąžiningai mokėdami mokesčius. Šiandien ir jie dažniausi priskiriami priskiriami nesąžiningų kategorijai.
Lietuva laisva. Ar tokios laisvės tikėjomės? Vieni tokios, kiti - ne. Bet gyvenimas valstybėje - tai žmonių susitarimas. Tariantis negali būti nei geresnių, nei lygesnių. Tik pripažindami skirtingas nuostatas ir nuomones, galime eiti į priekį. Blogesnių ir geresnių visuomenė neturi ateities. Lygybės nesitikėkime. Jos nebus. Nevienodai mes gabūs, nevienodai darštūs, nevienodai įnešame į valstybės iždą.
Todėl neturime teisės ir reikalauti absoliučios lygybės. Jei apgaudinėji savo Tėvynę - nenorėk, kad gautum tiek, kiek gauna sąžiningai jai tarnavę žmonės (čia ir apie vokelius bei nesąžiningai susikurtas pašalpas). Nesąžiningumą pateisiname: taip daro visi. Nejaugi? Tada laisvė, nepriklausomybė - tik gražūs žodžiai. Nemeluokime sau, kad esame laisvi. Priklausomybė nuo melo baisesnė nei kolonijinė priklausomybė. Tada bent buvo viltis dėl nepriklausomybės.
Ar lengva šiandien palikti Lietuvą dėl to, kad neturi nei darbo, nei buto? Likti išlaikomam tėvų Lietuvoje, prisiglaudus jų mažame butuke ir negauti paskolos savam būstui, nes gauni tik minimumą? Buvo įžvalgių, kas numatė, kad sukurti savarankišką ekonomiką valstybėje reikia ne tik proto, bet ir sąžinės. Istorija parodė, kad ne kartą pritrūko vieno ir kito gražiai patriotiškai kalbėjusiems. Ar reikia smerkti įžvalgiųjų skepticizmą?
Viename proginiame interviu net buvęs aukštas pareigūnas viešai pareiškė lyg priekaištaudamas, kad tauta nebuvo vieninga, o tik tikrieji patriotai atnešė nepriklausomybę. Gerai būtų, kad būtume kaip vientisa košė. Tautą sudaro įvairūs žmonės. Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Žinoma, tie, kurie bet kokia kaina norėjo būti viršūnėse troško, kad po kojomis būtų kuo stipresnis tramplynas. Tik vėliau supratome, kad tie kovotojai (bent jau dalis) ne tik stojo pirmieji akis į akį su pavojumi, bet ir turėjo galimybę patraukti į užsienį. Panašų valdžios tarnavimo žingsnį irgi Lietuvos istorija žino.
Ką veikei Sausio 13 - ąją? Galvojau kaip reikės gyventi toliau. Visiškai tinkamas atsakymas, dėl kurio niekas neturėtų gėdytis. Tikrasis patriotizmas yra priimti savo tautietį ar svečią kaip artimą žmogų, o ne kaip kritikos objektą. Kai skirstome į tikruosius patriotus ir nevertus jų vardo, nebelieka nė vieno patrioto be dėmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!