Man prieš šešerius metus irgi teko „malonumas“ turėti šią šventę. Bet aš toje „šventėjė“ nedalyvavau. Ir tam buvo ne viena priežastis. Pirmiausia - finansinė padėtis. Juk, manau, kiekvienas suprantame, kad šalia turtingų tėvų vaikelių yra ir tokių, kurių šeimose pinigai yra deficitas. Kiekviena diena tokioms šeimoms yra kova už būvį. Gerai, jei šeimose yra vienas vaikas, o keletas - tai jau sunkumai.
Sunkumai todėl, kad viskas atsiremia į finansus. Tokia padėtis buvo ir mano šeimoje. Asmeniškai nieko netrūko, mes su a.a broliu buvom aprengti, stogas virš galvos, pavalgindinti, bet pinigai upeliais nesiliejo. Ir ta 300 Lt suma, kurią rinko klasiokai, man buvo tiesiog neįkandama. Juk aš negalėjau tėvų šokdinti ir prašyti tokių pinigų. Juk tai buvo ir toks metas, kada aš važinėjau į kitą miestą, o ir stipendija buvo neįspūdinga. Visi rūbai, avalynė ir kiti dalykai buvo perkami ne vieniems metams.
Vienas šeimos narys išlaikė visą šeimą, paskui pradėjo dirbti a.a brolis, bet visi pinigai tai jau buvo jo. Žinoma, dėl tokio savo poelgio aš sulaukiau nemažai klasiokų komentarų ir pašaipų. Iš vieno klasioko mamos per bendrą susirinkimą atskriejo komentaras, kad kažkokiam bomžui neleisiu sugadinti jos sūnaus mokyklos išleistuvių šventės, lyg tai būtų asmeninė jo šventė ar balius. Tai nėra labai malonus potyris, ypač, kai tave prieš visą klasę ir tėvus parodo kaip kažkokį tai parazitą ar raupsuotąjį. O ir apsiginti tu nelabai gali, nes tavo nuomonė turi atlaikyti labai didelį spaudimą.
Vieno iš straipsnių šia tema, esančiuose komentaruose teko perskaityti nuomonę, kad reikia tartis su klasiokais ir klasės auklėtoja. Na, iš vienos pusės tai gal ir naudingas dalykas, bet tik tokiu atveju, jei klasė yra vieninga ir sugeba išklausyti kitų nuomonę. Na, ir, žinoma, jei klasėje nėra labai turtingų tėvelių atžalų. Nes jau, kaip minėjau, būna tokių tėvelių, kurie tą šventę nori padaryti tarsi savo vaikų ir šeimos personaline švente.
Šiai šventei galima rasti labai daug įvairių pigesnių ir naudingesnių šventimo būdų. Pirmiausia, labai keistai atrodo mokyklos išleistuvės, švenčiamos pirtyse ar baruose. Gerbiamieji, tai juk mokyklos išleistuvės, o ne pigus savaitgalinis balius. Visas tas cirkas vyksta kiekvieną savaitgalį iki apsivėmimo ar komos. Juk visa tai reikėtų švęsti mokykloje. Ir tam yra daugybė vietų, tokių, kaip valgykla, aktų salė, o kai kuriais atvejais net sporto salė.
Dar viename komentare teko perskaityti, kad mokykla netinka dėl to, kad ten negalima vartoti alkoholio. Tai turbūt pasaulinio masto tragedija. Nebus galima prisigerti. Ar tam dvyliką metų lankai mokyklą, kaupi žinias, kad paskui galėtum prisigerti ir atsidurti reanimacijoje ar išsimiegoti ant suolelio? Visa tai turėtų būti normali šventė su savo klasės draugais, mokytojais, tėvais ir artimaisiais.
Ir štai kada tu per klasės susirinkimą išsakai nuomonę, kad visą tą šventę padarykim mokykloje ir truputį kukliau, vėl pradeda skraidyti komentarai, jog tavo nesąmonės niekam neįdomios. Pradeda šaukti, kad tai vieną kartą gyvenime vykstantis dalykas ir jį reikia atšvęsti taip, kad prisimintume visą gyvenimą. Na, taip, daugelis jį prisimena. Vienos sūpuoja vaikus, kiti turi policijos įrašą apie apsilankymą blaivykloje ar nuostolių atlyginimo naštą.
Bet keisčiausia girdėti ne tavo klasiokų komentarus, kuriuos lemia jaunatviškas maksimalizmas, bet suaugusių žmonių žodžius, kurie, manau, jau gyvenime yra matę nemažai. Ir kada toks žmogus komentuoja, tikiesi, kad pasakys kažką naudingo ir protingo, bet, deja, taip būna labai retai. Kaip ne kartą minėjau ir dar kartą pasikartosiu, taip mėgsta pasireikšti turtingesni, neblogą išsilavinimą turintys tėvai. Vieno žmogaus nuomonė prieš visą klasę nieko nelemia.
Aš buvau vienas iš tų klasės žmonių, kuris mėgino daryti šventę į kažką tai normalesnio. Ne paskutinėje vietoje yra tai, kaip tu atrodai toje šventėjė. Kovojama dėl to, kaip tu atrodai, kokią suknelę ar kostiumą dėvi, kokį makiažą turi ir panašiai. Juk norima pasirodyti, kokia tavo padėtis ir kiek tavo tėveliai gali sukišti į tave pinigų. Visos stengiasi pasisiūti kuo įspūdingesnes sukneles ar kostiumus ar pasidaryti kuo fantastiškesnius makiažus. O ką daryti tiems, kurie galbūt ir gali dalyvaut tokioje šventėje, bet neturi finansų visam tam karnavalui? Juk ne visi tėvai gali pirkti rūbus už 500-800 Lt, ar makiažui, pedikiūrui, manikiūrui ar kitam reikalui paaukoti 200-400 Lt. Visi supranta, kad norima atrodyti kaip princesė ar karalius, bet gyvenime ne visi norai pildosi. Ir tokiam žmogui atėjus į mokyklos išleistuves, pasipila komentarai, užgauliojimai ir panašiai. Ir tokiu atveju pasinaudoja tie, kuriems tu kažkuo neįtinki. Bet juk galima ateiti tvarkingam ir apsirengusiam skoningai, nors ir pigiai.
Dar viename komentare skaitytojas išreiškė nuomonę, kad reikia bendrauti su klasės draugais ir nuo jų neatsiriboti. Teisingai, kad nereikia atsiriboti. Bet ką daryti, jei tu esi atribotas nuo klasės? Tai yra ir ne toks jau retas atvejis mokyklose. Teko su tuo susidurti ir gana skaudžiomis aplinkybėmis. Kai su tais pačiais žmonėmis praleidi daugiau nei pusę savo gyvenimo, tai tampa tarsi antra tavo šeima. Ir laikui bėgant apie juos sužinai praktiškai viską. Bet šalimais to pradeda sklisti legendos, mitai ar gandai. Ir tai paliečia tuos žmonės, kurie galbūt yra kažkuo išskirtiniai arba nepasiduoda kitų įtakai. Atrodo, jei tu nedarai to ką daro kiti, esi kažkoks tai ateivis. Pradeda apie tave skleisti įvairius gandus, šlykščius pramanytus dalykus, kurie pradeda nuo tavęs atstumti žmones. Nors ir tu mėgini juos kažkaip paneigti, bet faktas yra toks, kad lengviau apšmeižti nei įrodyti, kad žmogus nekaltas.
Argi įmanoma sugyventi su žmonėmis, kurie tave laiko kažkuo neaiškiu. O ir į tas pačias išleistuves tavęs gali ir nepakviesti. Juk nekviestas neisi, o jei ir ateisi, gali sulaukti labai jau „linksmų“ žodelių. Ir ne tik jų. Pasitaiko ir fizinių išpuolių. Apskritai, santykiai su klasės draugais, jei juos galima taip pavadinti, lemia labai daug. Jei klasės branduolys visus dvyliką metų išlieka toks pats, klasėje susidaro tarsi atskiros grupės, kurios kovoja viena su kita. Pvz., pas mus klasėjė buvo trys grupės: vaikinai, merginos ir aš. Ir po dvylikos metų tokių santykių nėra malonu eiti į kažkokį tai klasiokų susibūrimą ir dar kartą matyti tuos pilnus pasišlykštejimo tavimi veidus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!