Aš prieš abortus. Turiu omeny: esu prieš tai, kad vaikus pradėtų žmonės, kurie jų nenori turėti. Nes vaikai turi gimti tada, kai jų lauki ir nori.
Pati turiu metukų sūnelį. Nuo pat pirmos akimirkos žinojau, kad jo noriu ir kad jį myliu. Tai iš tiesų nuostabus jausmas. Šitaip laukti savo vaiko. Todėl man sunku įsivaizduoti, koks jausmas būtų gimdyti vaikelį tik dėl to, kad esi priversta. Kad neturi kitos išeities. Įsivaizduokite – nenori to kūdikio, nemyli jo, bet paleidi į šį pasaulį tik todėl, kad negali atsikratyti. Keiki valstybę, bandai sau sukelti persileidimą, bet nepavyksta ir turi gimdyti. Ar ne baisiai skamba? Kas baisiau – abortas ar tai? Aš nesiimu spręsti, prašau tik įsivaizduoti.
Ir kas toliau atsitinka su tuo vaikučiu? Štai jis jau turi tą didžiausią vertybę – savo gyvybę. Žinoma, tuo metu jis dar to nesupranta – jam reikia mamos, meilės ir rūpesčio. Tik, deja, mama jį pagimdė per prievartą. Ką toliau darys tokia mama? Nežinia – gal po krūmu paliks, gal kitu būdu atsikratys, gal augins bijodama visuomenės pasmerkimo ir kantriai kęs „nepilnos šeimos“ etiketę. Tik ar mylės ji tą vaiką?
Man keista, kodėl tiems žmonėms, kurie taip rūpinasi, kad visos moterys trūks plyš gimdytų, visai nerūpi tokių priverstinių vaikų likimas? Tarsi sulig gimimu viskas ir baigtųsi. Gimei, vaikeli, valstybė tavim pasirūpino, o toliau jau sukis kaip išmanai.
Kaip jau sakiau, aš prieš abortus. Sutinku, kad reikia saugoti gyvybę, bet manau, kad tai daryti vertėtų kitaip: ugdyti žmonių sąmoningumą, kad kuo mažiau būtų atsitiktinių nėštumų, tada ir nutraukiama jų bus daug mažiau. O didžiausi abortų priešininkai galėtų įsivaikinti bent po vieną pamestinuką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!