Norėčiau pristatyti visiškai priešingą poziciją dabartiniam supratimui, kas yra sekso paslaugų teikimas už atlygį, ir vartoti ne terminą prostitucija, o sekso darbas. Iš karto pabrėžiu, kad moksliniuose straipsniuose dažnai teigiama, kad prostitucija ir sekso darbas yra tas pats. Taip, prostitucija sudaro didžiausią sekso darbo dalį, bet ne visą. JAV Nacionalinės medicinos bibliotekos internetiniame ištekliuje Medline buvo rastas ir peržiūrėtas 681 „prostitucijos“ temai priskirtas straipsnis. Buvo nustatytos 25 sekso darbo rūšys pagal prostitucijos formas ir socialinius kontekstus, įskaitant įvairias tiesioginės ir netiesioginės prostitucijos rūšis. Jau netiesioginės prostitucijos buvimas rodo, kad ne visiškai visais atvejais būna tiesioginis fizinis kontaktas.
Taigi terminus sekso darbas (angl. sex work) ir sekso darbuotojas (angl. sex worker) sukūrė amerikiečių menininkė, rašytoja, filmų kūrėja ir sekso darbuotojų teisių aktyvistė Carol Leigh. Ji gimė 1951 m., Niujorke. Pirmą kartą terminą sekso darbuotojas ji pavartojo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vykusioje konferencijoje „Moterys prieš smurtą pornografijoje ir informavimo priemonėse“ (angl. Women Against Violence in Pornography and Media). Minėtoje konferencijoje vietoje šiandieninio termino sekso industrija (angl. sex industry) buvo vartojamas terminas sekso naudojimo industrija (angl sex use industry). Pastarasis jai kėlė susirūpinimą, nes sudaiktino sekso darbuotojus ir menkino jų laisvę organizuoti savo veiklą. Ji pasiūlė terminą sekso darbo industrija (angl. sex work industry) ir nuo tada jį vartojo savo vienos moters pjesėse, o 1984 m. terminą sekso darbuotojas pirmą kartą oficialiai pavartojo naujienų agentūra Associated Press. Tai reiškia, kad Carol suformuluoja labai aiškią priešingą nusistovėjusiai nuomonei poziciją: sekso darbuotoja(s) įgalinamas kovoti už save, veikti pats, o ne būti išnaudojama(s). Kalbėjimas apie tokį darbą reiškia, kad žmogus gali rinktis: imtis tokios veiklos ar ne niekieno neverčiama(s). Iš karto norėčiau atkreipti dėmesį, kad tokiu atveju prostitucija nebetapatintina su prekyba žmonėmis (angl. human trafficking).
Gausiuose straipsnių komentaruose teko skaityti nuomonių, kad prostitucijos legalizavimas reikštų, kad visuomenei būtų formuojama nuomonė, kad ja užsiimti yra gerai. Aš tokiai nuomonei nepritariu dėl anksčiau išdėstytos aiškios pozicijos, kad, jei veikla būtų legali, atsirastų galimybė rinktis arba nesirinkti, o ne kad ji gera ar bloga.
Turime labai tikslų sekso darbo sampratos virsmo iš išnaudotojiškos veiklos į paslaugų teikimą abipusiu sutikimu laiką. Kitas šį straipsnį parašyti pastūmėjęs dalykas buvo alfa.lt paskelbtas straipsnis apie vieną turtingiausių pasaulio sekso darbuotojų Alice Little, kuri legaliai dirba viename Nevados valstijos (JAV) regione. Straipsnyje ji buvo vadinama tiesiog prostitute. Jausmas, kad kažkas ne taip apėmė pamačius pateiktą jos išsilavinimą: aukštasis psichologinis ir sociologinis. Įvedęs paiešką feisbuke įsitikinau, kad dėl išsilavinimo buvo tiesa, tačiau jos puslapyje vartojami asmenų pavadinimai yra būtent sekso darbuotoja, sekso edukatorė, seksologė, santykių specialistė. Ne tiesiog prostitutė, kaip, mano supratimu, buvo bandoma šmaikštauti alfa.lt straipsnyje. Domėdamasis toliau priėjau prie Carol Leigh ir terminų atsiradimo istorijos. Visai neseniai Alice pranešė, kad už galimybę būti sekso darbuotoja valstijai ji sumoka šešiaženkles mokesčių sumas.
Akivaizdu, kad sąvoka sekso darbas yra platesnė už prostitucijos sąvoką, o pati prostitucija pasaulyje reguliuojama labai įvairiai: nuo visiško uždraudimo (kriminalizavimo) iki visiško liberalizavimo (Naujojoje Zelandijoje). Todėl manau, kad nėra vieno kokio nors sektino pavyzdžio ar gerosios praktikos ir mes galima susikurti savą reguliavimo modelį. Daugiausia straipsnių apie sekso darbą siaurąja prasme, prostituciją, yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir keli Administracinių nusižengimų kodekse, tačiau visiškai aišku, kad jei būtų rengiamas lietuviškasis reguliavimo modelis, reikėtų gausių teisininkų, sociologų, psichologų, medicinos ir žmogaus teisių specialistų pajėgų.
Nederėtų pamiršti ir naujausių technologijų, ypač sekso robotų su dirbtiniu intelektu skverbimosi ir sekso sritį. Mano minėtoji Alice kol kas jų konkurencijos nebijo.
Straipsnį norėčiau baigti informacija, kad jei vieną dieną atsirastų Lietuvos sekso darbuotojų profesinė sąjunga, ji galėtų tapti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos nare (iš asmeninio susirašinėjimo su konfederacija).
P. S.: straipsnyje pateikiu asmeninę nuomonę, jai aprašyti naudojau viešai prieinamus šaltinius.