Netylant kalboms dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo noriu atkreipti dėmesį, kad tokių kaip mano istorijų yra šimtai, todėl sistemiškai privalome ieškoti priemonių, padedančių mažinti dūžtančius vyrų ir moterų gyvenimus.
Su tuometiniu partneriu susipažinome jau turėdami tam tikrą gyvenimo bagažą. Abu buvome išsiskyrę, turėjome po vaiką iš ankstesnių santuokų. Susižavėjau sutikto žmogaus patirtimi, žiniomis, jis pasirodė apsiskaitęs, neturintis žalingų įpročių. Pradėjome susitikinėti, ilgainiui kartu apsigyvenome. Netrukus susilaukėme ir bendro vaikelio. Nors kaip moteris dėl to jaučiau pilnatvę, dabar atrodo, kad dar iki nėštumo buvo ženklų, rodančių skirtingą mūsų vertybinį stuburą.
Pirmiausia, mačiau vis dar besitęsiančią jo dramą su buvusia žmona. Nors tuosyk stodavau į partnerio pusę, dabar suprantu, kad toji moteris, net ir nutraukusi santykius, patyrė visą paletę psichologinio smurto apraiškų.
Toliau, pradėjau jausti didžiulę kontrolę. Išeinu į parduotuvę ir netrukus sulaukiu žinutės – neva, ką tiek ilgai, tai yra, 15–20 min., galima pirkti, matyt, jau su kažkuo flirtuoju. Taip mano socialinis gyvenimas tapo smarkiai apribotas. Ilgainiui pavydas peraugo į žvėrišką reakciją: jis matydavo kiekvieno vyro žvilgsnį, grubiai prikišdavo, kad kažkam nusišypsau, su kažkuo flirtuoju akimis. Netrukus pasidarė baisu ir nemalonu, jei kas nors netyčia pagiria ar padovanoja komplimentą.
Vėliau prasidėjo dar šiurkštesnės priemonės: telefonų ir socialinių tinklų tikrinimas, amžina įtarinėjimų virtinė, kaltinimai neištikimybe, raktų atėmimas, užrakinimas bute, mano ašarų filmavimas ir grasinimai ne tik viską paviešinti, bet ir paleisti plytą į galvą. O subjaurota, pasak jo, aš būsiu niekam nereikalinga. Dabar suprantu, kad identifikuoti ženklus reikia iškart, nekentėti ir nelaukti, kol bus peržengta „raudona riba“.
Kritiniu tašku, po kurio nusprendžiau ieškoti pagalbos, tapo profesinė šventė. Parvykusi iš jos namo sulaukiau kvietimo iš kolegų prisijungti į tolesnį vakarėlį, bet ragelį čiupo vyras ir visais įmanomais keiksmažodžiais apipylė niekuo dėtą žmogų. To vakaro konfliktas buvo neapsakomai baisus, bet laiku išdrįsau paskambinti į policiją. Priremtas peilis prie kaklo, nuospaudos ant kūno, žeminimai ir grasinimai susidoroti tuosyk nesudarė prielaidų institucijoms imtis kažkokių veiksmų.
Iškart po įvykio su manimi susisiekė moterų krizių centras, kuris atvėrė akis: supratau, kad visą laiką kenčiu psichologinį smurtą, ilgainiui patyriau ir fizinio skausmo. Po paskutinio tokio incidento atlikau abdukciją, kuri vėliau tapo reikšmingu įrodymu teisme.
Pokalbiai su profesionalais palengva pradėjo grąžinti pasitikėjimą savimi. Su partneriu dar kurį laiką gyvenome kartu, tačiau žeminimams nesiliovus supratau, kad su tuo žmogumi niekuomet neatgausiu savivertės, noro siekti pilnatvės, nesuteiksiu savo vaikams pozityvios aplinkos.
Išsinuomojau butą ir persikėliau ten su vaikais. Sužinojęs naująjį adresą vyras nevengdavo reguliariai patikrinti: iš automobilio stebėdavo, ką veikiame vakarais, o jei šviesa nedegdavo, sulaukdavau krūvos pareiškimų, kad esu paleistuvė. Kartais siūlydavo, tiksliau, reikalavo taikytis, grasindamas, kad priešingu atveju atsisakys mudviejų vaiko ir atsisakys tėvystės.
Teisminis procesas buvo ilgas, tačiau žinojau, ko noriu. Nesiekiau jokių turtų ar pinigų, norėjau elementarios teisybės, nes esu kategoriškai prieš smurtą artimoje aplinkoje. Mano vyrui buvo skirti dveji metai lygtinio teistumo, tačiau to užteko, kad mane ir vaikus jis paliktų ramybėje. Teismas nukreipė jį lankytis pas psichologus, todėl, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, esu sulaukusi iš jo atsiprašymo. Pastarąjį priėmiau, bet vyro atgal – nė už ką.
Dauguma moterų nuleidžia rankas, bijodamos likti pasmerktos ar nieko nepešti. Juk Lietuvoje dažniausiai pavyksta įrodyti tik fizinį smurtą, o už persekiojimą ar panašaus pobūdžio psichologinį terorą iki šiol nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Mano lemties sesėms ir panašias patirtis turinčioms moterims, taip pat toms, kurios tik auga ir formuojasi, trūksta žinių ir informacijos apie tai, kas yra smurtas artimoje aplinkoje, ką reiškia psichologinis prievartavimas, persekiojimas.
Todėl norėčiau atkreipti šalies valdžios dėmesį – Stambulo konvencijos kontekste tokios istorijos turi būti ne tik girdimos, bet ir priimamos kaip akstinas ją ratifikuoti. Juk oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje smurtą artimoje aplinkoje kenčia kas trečia moteris, o kiek tokių istorijų yra nutylėta, galima tik spėlioti. Jei norime gyventi laimingoje šalyje, prevencines priemones turime taikyti dabar, o ne tada, kai dalis visuomenės jau bus paženklinta viso gyvenimo randų.
