Šiandien jau sunku visuomeniniame gyvenime įžvelgti daugelį metų puoselėtas krikščioniškąsias vertybes. Jas keičia naujosios - amoraliosios. Kitaip tariant, amoralumas po truputį tampa šiandienine vertybe.
Nė patys to nesuprasdami sulig kiekviena diena žengiame vis per naują rubikoną. Darome dalykus, kurie dar prieš dešimtmetį atrodė visiškai nepriimtini, nekalbant jau apie tai, kokios nuostatos buvo dar seniau. Retai kuris ir besusimąstome, kai matome aplink save su įvairiomis vėliavomis ir nuogais kūnais žygiuojančius „įvairiaseksualus“, reikalaujančius teisių tai vieniems, tai antriems. Na, taip, atsiranda vienas kitas veikėjas, pasipiktinęs tokiais iškrypimais, tačiau dažniausiai jų reakcija teišprovokuoja įvairius incidentus, kurie tik paspartina visuomenės susiskaldymą, tačiau jokios realios naudos iš to nebūna.
Rodos, Dievas pasakė: „Nepaleistuvauk“. Bet ar kam nors dar rūpi Dievas, o tuo labiau jo įsakymai? Apsilankius viename iš Amsterdamo ar Hagos „Raudonųjų žibintų kvartalų“, supranti, jog Dievo tarp raudonų lempų ir neoninių blizgučių klientų tikrai nerasi. Kaip gi taip atsitiko, jog nusiritom iki to, jog nusipirkti moterį už pinigus yra normalu? Kas gi atsitiko, jog normalu yra džiaugtis nusipirkus moterį, o parsidavusiai moteriai didžiuotis tuo, jog parsidavė? Išvada paprasta: žmogaus orumas jau nebėra vertybė. Kaip ir Krikščionybė nebėra pagrindinių vertybių šaltinis.
Šiandien krikščioniškosios vertybės stumiamos iš viešojo gyvenimo lygiai taip pat kaip „erezijos“ Viduramžiais. Žinoma, niekas laužuose jau nebedegina, tačiau susidorojama taip pat paprastai - argumentuojant „lygiomis teisėmis“ ar „diskriminacija“.
O kas įvyksta paskui? Tuomet mes prisimename politiką ir pradedame žiūrėti į ją kaip į amoralumo ištaką, net nesusimąstydami, jog visa tai, kas vyksta, susiformavo dėl mūsų visų pasaulėžiūros, o ne dėl valdžios ar įstatymų. A. Navickas teigė, jog krikščionybė - tai jokiais būdais nėra politinė doktrina, turinti atsakymus į visus klausimus, tačiau ji siūlo pasauliui prisiminti senas tiesas apie žmogų. O tos tiesos, beje, yra kupinos išminties (kuri taip pat šiandien jau nebevertinama) bei grožio. Tačiau net ir grožio supratimas šiandien yra iškreiptas.
Daugelį amžių grožis buvo suprantamas kaip estetikos, harmonijos bei elegancijos visumos siekiamybė, tačiau šiandien matome vos vieną kitą menininką, besistengiantį tai pasiekti. Pažvelkime į šiandieninį meną: prostitutės, ginklai ar narkomai vaizduojami paveiksle. Žinoma, tai skatina mąstyti. Bet tik apie amoralius dalykus. Tačiau ir tai turi pateisinimą - modernumas.
„Viskas, kas modernu, privalo būti gerai!“ - štai tokią mintį visai neseniai išgirdau iš vieno gerai žinomo mokslininko. Įdomu būtų sužinoti, kodėl? Negi amžių išmintis nieko neverta? Net pažvelgus į gyvenimą iš buitinės plotmės modernūs dalykai ne visuomet yra TIK naudingi.
Pats paprasčiausias pavyzdys - internetas: nors ir stipriai pagreitino informacijos siuntimo bei gavimo tempus, tačiau kita vertus jis tapo visų amoralių dalykų šaltiniu: net penkių metų vaikas gali būti nesunkiai įtrauktas į įvairių sektų ar teroristinių grupuočių veiklą. Tas pats vaikas taip pat nesunkiai gali tapti pedofilų ar kitokių iškrypėlių auka, tad net ir šiuo atveju lazda turi du galus.
Deja, pasaulis jau pergyveno tą laikotarpį, kai vyrai buvo vyrais, o moterys moterimis. Tad belieka tikėtis, kad praėjus dešimtmečiui, dar suvoksime bent elementarius moralės principus. Ateities perspektyvos nuteikia pesimistiškai, matant tai, kas dedasi pasaulyje šiandien, tačiau nepaisant to, turime bandyti išsaugoti tai, kas yra svarbiausia - moralę bei vertybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!