Pasak kai kurių komentatorių, idealiausias mokytojas – kirvis, kuris nesicackina su neparuošusiais namų darbų ar pristigusiais motyvacijos moksleiviais. Šalin asmeniškumus. Jeigu vaikas turi problemų, tai ne mokyklos, o tėvų rūpestis. Žaidimams, diskusijoms apie nūdienos realijas nėra laiko, nes pirmoje vietoje programa ir aukšti egzaminų programų reikalavimai.
Gerai. Taip manantiems galiu pasiūlyti kitą alternatyvą, kuri valstybei sutaupytų daugiau nei kelis milijardus kasmet. Aprūpinkime kiekvieną 5-12 klasių moksleivį kompiuteriu bei internetu ir įveskime neakivaizdinį mokymąsi namie. Kiekvieną dieną moksleivis parsisiunčia pamokas internetu su konkrečių dalykų mokytojų lekcijomis, mokslinę medžiagą, pratimus ir dirba savarankiškai. Kas mėnesį atlieka testus, kontrolinius, rašo rašinius, teikia projektus, kuriuos suburtas pedagogų ratas įvertina. Pasibaigus mokslo metams arba kas pusmetį visi moksleiviai susirenka į krūvą ir pagal klases egzaminuojami iš visų dalykų. Kaip universitete per sesijas.
Ar ne rojus? Jokių „užsisėdimų“, patyčių, priekabiavimo. Nereikia klampoti į mokyklėlę per šlapdribą ar liūtį, anksti keltis, sukti galvą, kaip apsirengti. Susitaupo pinigų vadovėliams bei transportui, mokytojai neverkia dėl nepagarbos ar nepaklusnumo. Tuo labiau, kad įvedus neakivaizdinį mokymą, automatiškai būtų lavinamas jaunuolio savarankiškumas bei atsakomybė. O kur dar mokyklų su visu aptarnaujančiu personalu išlaikymas? Įvedus tokią inovaciją, visame Pasaulyje nuskambėtumėm kaip konceptuali valstybė.
Mielieji, reikia apsispręsti. Tiesiog būtina atsakyti į klausimą, kas yra mokytojas? Ar mokslinių žinių šaltinis, ar asmenybę nuo mažens ugdantis pedagogas. Jeigu arčiau širdies pastarasis variantas, tada būtina suvokti, jog žmogiškumo faktorius bei jauno žmogaus motyvacijos klausimas privalo stovėti pirmoje eilėje.
Motyvaciją skirstyčiau į dvi rūšis: arba man šio mokomojo dalyko prireiks ateityje, arba man nuoširdžiai įdomu. Dėl pirmojo varianto apsisprendžia pats moksleivis. Dėl antrojo – visa atsakomybė krinta ant mokytojo, jo išradingumo, asmenybės, įtaigumo. Paprastai asmenybę mes traktuojame kaip įvairiapusišką individą, kuris nebijo ir gali sau leisti retsykiais nukrypti nuo temos ir pasidalinti patirtimi.
Kuris kirvis leidžiasi į asmeniškumus? Kuris kirvis leidžia sau nukrypti nuo temos, kad aptartų atmosferą klasėje ar už jos ribų? Koks kirvis atsižvelgs į mokinio nepalankią situaciją šeimoje: skiriasi tėvai, užgėrė mama, reikėjo pardavinėti ledus, kad broliukas turėtų ką pavalgyti?
Realybė ta, jog tik vienas, ar du iš abiturientų laidos taps aukštųjų technologijų mokslininkais. Visi likusieji pasirinks žemiškesnį, išgyvenimo lygmenį. O tame žemiškajame lygmenyje figūruos ne formulės ar apibrėžimai, bet santykis su aplinka. Santykis su antrąja puse, darbdaviu, kolegomis, politika, žmogaus teisėmis, pareigomis.
Pirmasis rašinys apie „ikilempizmo“ politiką ir buvo apie tai, jog dabartinėje švietimo sistemoje trūksta sąsajų su nūdienos realijomis. Egzaminų kartelė bei tempas neleidžia dabartiniam pedagogui atlikti ne tik švietimo, bet ir ugdymo funkciją. Ugdymo funkcija įmanoma tik per integraciją su nūdienos realijomis. Priešingu atveju, mes palaikome interaktyvų mokytojo įvaizdį – aš kalbu, o jūs mankurtiškai linkčiojat ir užsirašinėjat.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!