Arčiausiai esanti moteris pakėlė jį ir garsiai paklausė, kieno čia vaikas. Niekas prie vaiko nepriėjo. Buvau netoliese, paėmiau vaiką už rankos, norėjosi jį pakelti ir paguosti, bet pabijojau, kad vaikas dar labiau išsigąs, juk aš svetimas žmogus. Pati dar kartą paklausiau, kur auklė. Net nesusimąstydama pasakiau „auklė“, juk mama jau būtų vaiku pasirūpinusi.
Po kelių akimirkų vaikas, ištiesęs rankutes, pradėjo eiti link ant suoliuko sėdinčios moters. Moteris abejingai žvelgė į vaiką, taip ir nepakilo nuo suoliuko. Priėjęs vaikas vis verkė ir tiesė į moterį rankutes. Moteris kurį laiką neėmė jo ant rankų ir kartojo, kad vaikas liautųsi verkęs, juk nieko nenutiko. Mažylis nesiliovė verkęs, tad moteris galiausiai jį paėmė ir vaikas nurimo. Dėl moters abejingumo man užvirė kraujas.
Kodėl mes vis dar vaikams taikome suaugusiųjų standartus? Kodėl mums vaikų problemos atrodo kaip smulkmenos, į kurias nereikia kreipti dėmesio, bet ar suprantame, kad vaikui tai gali būti tokia pati tragedija, kaip suaugusiajam prarasti darbą, būti apvogtam ar pan.? Ar suprantame, kad nepaimdami vaiko ant rankų ir jo nepriglausdami, tokiais žodžiais kaip „neverk, nieko baisaus neatsitiko“ mes skatiname vaikų uždarumą nereikšti savo emocijų, viską išgyventi patiems ir gėdytis savo problemų?
Jeigu ne iniciatyva, kurią prieš kelias dienas atliko grupė žmonių, atsigulusių Katedros aikštėje, taip norėdami atkreipti dėmesį į milžinišką savižudybių skaičių Lietuvoje, galbūt būčiau nurijusį tą gumulą ir tylėjusi. Bet norisi apie tai kalbėti. Reikia apie tai kalbėti. Ar nepastebime čia priežasties ir pasekmės ryšio? Esate sugniuždytas, gyvenimas slysta iš po kojų? Jums skauda? Tai gal „baikite verkti, juk nieko baisaus nenutiko!“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kaip, jūsų nuomone, reikėjo pasielgti vaiką prižiūrėjusiai moteriai? Gal esate matę panašių situacijų? Pasidalinkite! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: