Nusileido į tautą jis su švarku ant peties visuose laikraščiuose ir televizijose. Toks paprastas, savas, tarsi romantizuotasis lietuviškas beržas su dalgiu ant peties. Paklojo žmonės gelbėtojui po kojomis raudonus kilimus, atvėrė mero, premjero, prezidento kabinetus, kad tik ta lauktoji tvarka būtų.
Tačiau pasirodė, kad po žodžių „tvarka bus“, niekas neparašė tolesnių minčių, niekas nepaaiškino, kokių darbų imtis. Todėl viskas, ko skrajūnas ėmėsi savarankiškai, žlugo, smuko, griuvo, net garbingo patriarcho laidavimai už jį nebepadėjo. Subliuško viskas.
Kitam archimediškai netikėtai nušvito eureka – „Nusipelnėme gyventi geriau“. Tauta nustėro – o juk iš tiesų, kaip iki šiol patys to nesupratome? Visuotinis naujos vilties entuziazmas vėl cunamiu nuvilnijo per Lietuvą.
Juolab akis žmonėms atvėrė ne bet kas, o teisininkas, žinantis įstatymus ir paragrafus, mokantis nubausti negeriečius ir netgi blogiečius. Kaip gi tokiu nepatikėsi, juk patupdys nusikaltėlius, vagis, nušluos niekadėjus, trukdančius kurti geresnį gyvenimą. Atves į valdžią sąžininguosius, protinguosius ir išmintinguosius.
Ir naująjį lyderį žmonių pasitikėjimo banga užnešė į Lietuvos politinį Olimpą bet... pasirodo, kad ir šitam nebuvo parašyta, ką reikia daryti, kad gyventi būtų geriau. Sutriko lyderis, kai žmonės pradėjo laukti veiksmų, nublanko šypsena, nusviro rankos, išsilakstė ginklanešiai. O žmonės taip ir liko nesupratę, nusipelnė jie gyventi geriau Lietuvoje, ar geriau keliauti į užsienius?
Dar vienas susitaršęs šaunuolis auksaburnis-nepraustaburnis mesijas pakilo iš pačių liaudies gelmių. Ir vedė paskui save nužemintuosius, išalkusią minią pirmyn. Tvirtai tikėjo, kad Rotušę seną Vilniuje išardęs iki pamatų, iš nieko taps viskuo.
Liūdniausia, kad susitaršėlis „ubagų karalius“ kurį laiką puikavosi visai solidžiose kėdėse, nes žmonės už jį balsavo. Kodėl balsavo, dabar niekas negali paaiškinti, tokia jau ta masinė hipnozė – širdžiai neįsakysi, patinka ir tiek. Bet ir šis „tautos grynuolis“ vieną lemtingą naktį kraisleriškai subyrėjo tarsi kortų namelis.
Gelbėtojų paradas tęsėsi. Neaišku, iš kur ir kaip, nors sako, iš paties Sibiro gilumų, klodamas vamzdžius atkeliavo gražuolis, linksmuolis, častuškių lakštingalius, stepo meistras ir agurkų imperatorius, neaišku, kiek akademijų baigęs, dangišką maną pakeičiantis ledais, turtuolis milijonierius.
Buvo „piervas parenius“ visose Lietuvos televizijose, sukūrė partiją iš nepritapusių likučių ir su ta govėda vienu metu vos nenušlavė politinės sisteminės akademijos. Ir ką, viskas baigėsi – įstrigo laivas seklumose, net naujasis iš kitos partijos atpūškavęs kapitonas nuo Darbo laivo tiltelio prieš rinkimus pabėgo.
Turėjome ir fejerverkinę kometą, žvaigždžių pulko apsuptą. Tai buvo bene ciniškiausia politinė afera, net nevaidinanti kokių moralinių vertybių. Štai čia „Mes!, mes!, mes!“, žybsinčios ir tviskančios žvaigždės, kurias kasdien matote televizoriuose! Norime į Seimą, nes paprasčiausiai norime, todėl už mus ir balsuokite. Pažadų, planų neturime ir nereikia, na, jei labai pageidaujate, tebūnie dešimt Dievo įsakymų tuo, ką kiti vadina programa.
Liūdniausia, kad apgauti žmonės ir vėl gausiai balsavo. Įšurmuliavo „spinduliuotieji“ į Seimą net gerai nesuprasdami, kur patekę. Net buvo nustebusių, kad tai ne koncertų salė, o mikrofonai skirti ne dainavimui. Šis vadinamasis prisikėlėlių šou buvo bene skaudžiausias pasityčiojimas iš žmonių patiklumo ir laukimo bent trupučio gėrio.
Na ir štai jau turime naujausią gelbėtoją. Šis bene protingiausias iš visų buvusių. Kilęs, reikėtų manyti, nuo žemės, nes perka ir perka tūkstančiais hektarų. Tikriausiai labai myli gimtąją, negali be jos. Sakosi, ginantis valstiečių reikalą, tik nežinia, ar Lietuvoje jų, valstiečių, belikę.
Sukūrė gyvenvietę, kurioje niekas negeria, nerūko, nesikeikia, šeimos laimingos, vaikai sotūs, šiltai aprengti, kas rytą mokyklon jie bėga linksmi. Žada, tokia bus visa Lietuva – tyra, drausminga, pirmapradė. Tam pasikvietė profesionalų policininką, kad tapęs premjeru, ryžtingai nuvestų Tėvynę į žalią tvarką ir drausmę.
Gelbėtojas triuškinančiai nustūmė sistemines partijas į pakraščius. Nes Tautai visais kanalais buvo aiškinama: balsuokite už permainas. Ne tik žiniasklaida, beveik visos partijos taip agitavo, apsirikdamos, kad partinių lyderių atjauninimą žmonės priims kaip permainą.
Tauta aiškinimą suprato paprastai ir tiesiogiai – permainas atneša nauja partija. Todėl už ją balsavo dauguma. Tautos dauguma. Ar Tautos dauguma gali klysti?
Vis mokomės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!