Klausydami negatyvaus požiūrio į mus, jaučiamės lyg neturintys teisės gyventi šalia kitų žmonių, naudotis viešu transportu ar pirkti parduotuvėje. Kad mums vieta ne bendruomenėse, o toli nuo jų. Čia, pusiaukelėj, gyvenantys girdim, kad esame grėsmė vaikams, senukams, kad net gatvėm vaikščiot negalim.
Skaudu girdėti tai, kad ir kaip besistengtume elgtis gerai, žmones mus atstumia. Darbuotojai bando mus palaikyti, ramina, kad ne visi taip galvoja. Atrodo, taip stengiamės, su vyrais kalbamės – dirbam, negeriam, savaitgaliais važiuojam pas šeimas. Elgesio pasikeitimo programas lankom ir matom, ką blogai darėm, mokomės kontroliuoti elgesį. Ką dar turim padaryti, kad ta nuomonė, kad negalim gyventi šalia žmonių, pasikeistų? Prisiimam atsakomybę už nusikaltimus, atliekam bausmę, gailimės ir stengiamės pasikeisti.
Aš ne vilkas, aš žmogus, kuris, taip, padarė nusikaltimą. Bet aš jau atsėdėjau 9 metus ir pasidariau išvadas. Noriu gyventi kaip visi, o ne kalėjime. Ir ne mano vieno tokia nuomonė, dar pridedu ir su manim pusiaukelėje gyvenančių vyrų žodžius. Tikrų vardų nerašysim, nes ir taip sunku.
Vidas: Kalėjime buvau 7 metus ir 6 mėnesius. Pusiaukelės namuose galiu dirbti, išeiginėm dienom važiuoju į namus pas šeimą. Jaučiuosi reikalingas. Kadangi noriu būti visuomenės dalim, o ne kažkoks kalinys, stengiuosi dirbti gerai, sąžiningai, padėti kitiems kuo galiu ir sugebu.
Tiems žmonėms, kurie smerkia mano praeitį, baiminasi, kad vėl padarysiu nusikaltimą, noriu pasakyti, kad prašau atleidimo ir pasitikėjimo, kadangi mes visi galime suklysti, bet atsistoję galime pasikeisti ir nebedaryti nusikaltimų.
Vilius: Kalėjime buvau 9 metus ir 3 mėnesius. Keisti elgesį mane skatina noras gyventi pilnavertį gyvenimą, kurti šeimą, šeimos gerbūvį, tapti finansiškai stabiliu. Pusiaukelės namuose yra greitesnė integracija į visuomenę. Dar yra šeimos artumas, socialinio darbuotojų siūlomų užimtumo veiklų intensyvumas, ko nėra kalėjime.
Man svarbu, kad žmonės mane priimtų ir nebeteistų už nusikaltimą, kai jau atlieku bausmę. Nes supratimas ir atjauta visada padeda žmogui taisyti klaidas, keistis gyvenime.
Kad žmonių nuomonė apie mane pasikeistų, gyvenu pagal LR įstatymus, socialines normas gerbiančio žmogaus gyvenimą. Visų norėčiau paprašyti: tikėkite manimi, kaip aš tikiu savimi ir išsisklaidys visos abejonės.
Edvardas: Kalėjime buvau 9 metus ir 8 mėnesius. Keisti elgesį mane skatina artimieji, noras gyventi pilnavertį gyvenimą. Aplinkinių nuomonė apie žmogų, atlikusį bausmę, negali remtis tik tuo, kad jis teistas. Dažniausiai žmonės, pabendravę ir pažinę nuteistąjį, pakeičia apie jį nuomonę į gerąją pusę. Žmonių norėčiau paprašyti neversti gyvenimo puslapių atgal, nes praeitis lieka praeityje.
Danas: Kalėjime buvau 11 metų. Artimieji, žmona, vaikai man padeda suprasti, kad turiu pasikeisti. Pusiaukelės namuose galiu pradėti ruoštis gyvenimui laisvėje: dirbu susirastą malonų darbą, galiu savaitgaliais aplankyti artimuosius namuose.
Kiekvienas žmogus pridaro klaidų – mes už tas klaidas mokame atlikdami bausmę. Noriu paprašyti žmonių daugiau supratingumo, nes mokomės iš savo klaidų. O artimui patekus į įkalinimo įstaigą, galima suprasti, koks tai skausmas šeimoms.
Andrius: Kalėjime buvau 15 metų. Požiūris į gyvenimą mane skatina gyventi kitaip nei anksčiau. Svarbu, kad žmonės pradėtų žiūrėti į mane taip, kaip į eilinį žmogų, o nebūčiau atstumtasis. Pakeičiau bendravimą, požiūrį į gyvenimą. Prašau neteisti, kad buvau įvykdęs nusikaltimą. Šiuo metu stengiuosi įrodyti, kad galiu save vadinti pilnaverčiu žmogumi.