„Delfi“ rašė, kaip rugpjūčio 25-ąją, penktadienį, pačioje Kauno širdyje įvyko tamsius mafijos laikus primenantis išpuolis – prie Laisvės alėjos fontano esančiame restorane sėdėjusius asmenis ėmė talžyti kaukėta gauja.
Iš pradžių išgirdus šią naujieną kilo nerimas. Natūralu! Pirma mintis – negi dabar kavinėje ramiai nepasėdėsi? Pavojingai skamba tai, kad vidury baltos dienos gali būti užpultas ar net ir stebėti tokį išpuolį. Su drauge dar pajuokavome, kad grįžo laukiniai 90-ieji...
Kai buvau maža, gatvėse tikrai buvo mažiau saugu. Atsimenu, kaip vieną kartą tėvai grįžo iš kavinės, mama drebėjo. Papasakojo, kad jiems vakarieniaujant į kavinę įėjo vyras su ginklu. Tiesiog vaikštinėjo aplink tuo ginklu mosuodamas – matyt, taip demonstravo galią. Tylomis tėvai išėjo, kuo ten viskas baigėsi, nežinau, tikriausiai buvo iškviesta policija.
Lygiai taip su ginklu susidūriau ir pati, jau paauglystėje. Stotelėje su draugu laukėme troleibuso, kai prie mūsų priėjo vyras su ginklu rankoje. Paprašė duoti parūkyti. Atsakėme, kad nerūkome. Tada, sako, pasivažinėsime. Lipsit pirmi, aš iš paskos. Stovėjau virpėdama, o į nugarą buvo įremtas ginklas.
Paskui netoliese pasigirdo signalizacijos sirenos ir pro šalį pravažiavo apsaugos automobilis. Ne policija, tik apsauga, bet to matyt užteko, kad jis išsigąstų, nes atvažiavus troleibusui jis mus sustūmė į vidų, o pats nubėgo į kitą pusę.
Dar mokantis mokykloje irgi buvo vienas nemalonus incidentas. Po klasės ekskursijos grįžome vėlokai, autobusas išleido toliau nuo namų. Su klasės draugėmis patraukėme laisvės alėja, kam reikėjo pėsčiomis į namus senamiestyje, kam į stotelę. Ir už mūsų žingsnį vis greitino išgėrę vaikinai. Kai ėmė mums šūkalioti, pasileidome bėgti. Pribėgome vienos iš mergaičių laiptinę senamiestyje ir joje pasislėpėme. Šviesos nejungėme, bet girdėjome, kaip jie įbėgo paskui mus į kiemą ir dar kurį laiką šūkavo aplink ieškodami. Tąkart buvome rimtai išsigandusios.
Visi šie įvykiai baigėsi laimingai, bet toks buvo nuolatinis nerimo fonas – žinojimas, kad bet kada kas nors gali prisikabinti. Tai ir žinia apie neramumus Kaune išgąsdino. Paskui palengvėjo sužinojus, kad ten vieni banditai aiškinosi santykius su kitais. Kaip komentavo policija, „nukentėjo tik tas, kas ir turėjo nukentėti“. Paprasti žmonės paliesti nebuvo; kažkas tiesiog suvedinėjo sąskaitas.
Noriu akcentuoti, kad tai, jog tokius įvykius asocijuojame su „laukiniais 90-aisiais“ yra geras ženklas. Einame pirmyn ir mums darosi nebesuprantamas šitoks elgesys, šitokie incidentai. Tikiu, kad apskritai gyvename saugesnėje aplinkoje ir mūsų miestai, mūsų gatvės nebeturi kelti nerimo – nei dieną, nei tamsiu paros metu. Būkime saugūs ir netoleruokime tokio bepročių elgesio. Nenorėčiau, kad stresas išeiti į miestą grįžtų. Esame pernelyg toli nuo to pažengę!
