Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad pagaliau kai kurie pamokslautojai supras, kodėl daug mamų Lietuvoje kovoja už tas ilgas vaiko priežiūros atostogas – ne vien dėl savęs, o ir dėl to, kad aukojamės ir žinome, kur mažyliams augti yra geriau.
Turiu tris vaikus, visi yra darželinio amžiaus (pametinukai). Laukiame ketvirto. Jau penkerius metus arba aš, arba vyras esame vaiko priežiūros atostogose. Ilgai neleidome vaikų į darželius arba leidome pusei dienos. Keletą darželių pabandėme, bet dėl ligų, o po to dėl pandemijos nutardavome dar auginti vaikus namie. Man pasirodė neteisinga būnant namie su kūdikiu vyresnėlius kažkur išsiųsti. Juolab kad jie parnešdavo įvairiausių ligų, išguldydavo visą šeimą ir vis vien turėdavo likti namie.
Be praktinės reikalo pusės yra ir psichologinė: iki tam tikro amžiaus (priklausomai nuo vaiko, bet bendrai paėmus, iki 3,5–4, o gal ir net vėliau) vaikui darželio ne tik nereikia, bet ir apskritai tai gali būti traumuojanti patirtis. Nebūtinai su ilgalaikiais padariniais, nenoriu perdėti, bet taip, ėjimas į darželį gali būti nemaloni patirtis vaiko psichikai. Kad ir ką sakytų privačių darželių savininkai, kad ir kaip būtų reklamuojamas „ankstyvasis ugdymas“ ir „ankstyvoji socializacija“, darželiai reikalingi ne mažučiams vaikams, o jų tėvams.
Apskritai pasidomėjus darželių istorija aiškėja, kad jie atsirado vaikų namų modelio pagrindu ir paplito tada, kai vaikų darbas buvo uždraustas, o moterys taip pat ėmė dirbti kvalifikuotus darbus, kur negalėjo, žinoma, vestis vaikų. Bet visi sutiks, kad idealiausia aplinka vaikui yra mylinti ir jautri jo poreikiams namų aplinka, idealu, jei namuose yra dar brolių ar sesių. Taigi namų aplinka, o ne 20 vaikų grupės su dviem auklėtojom aplinka, kur nemokantis kalbėti dvimetis kasdien eina kaip į karą ir kovoja už savo išlikimą.
Dabar apie valstybinius versus privačius darželius. Juos lyginti yra tas pats kaip lyginti valstybines ir privačias klinikas, kaip lyginti gimdymą Šveicarijoj ir Lietuvoj: nesulyginama. Ko galima tikėtis iš valstybinių darželių? Arba tikėtis, kad tau pasiseks ir grupės auklėtojos turės pašaukimą šiam darbui, arba nesitikėti nieko, nes, brangieji, juk jūs beveik nieko už tai nemokate. 100 Eur už vaiko priežiūrą visą mėnesį po 8–9 val. per dieną yra kiškio ašaros. Kiškio ašaros yra ir auklėtojų atlyginimai. Natūralu, kad ten dažniausiai dirba nemotyvuoti žmonės, laukiantys pensijos arba ieškantys kito darbo. Jie gali sužiūrėti, kad jūsų vaikas nenusisuktų galvos, bet nesitikėkite iš jų daugiau.
Stebimės, kad ant vaikų rėkiama ir grasinama? Kaip jūs tikitės, kad auklėtojos kitaip gali susitvarkyti su krūva svetimų vaikų? Ypač Lietuvoje, kur tiesiog yra tokia visuomenė – šaltai formali, nebendruomeniška, galų gale – potrauminė. Ar yra kažkas, ko valstybinio sektoriaus darbuotojai gali bijoti? Jie beveik nepakeičiami, nes tikrai eilėje įsidarbinti į jų vietas niekas nelaukia. Tėvai dažniausiai taip pat neturi kuo pagrasinti, kad ir kaip reikštų savo nusiskundimus.
Nuskambės pesimistiškai, bet manau, jog net ir pakėlus auklėtojų atlyginimus (kas šiaip blogai dirbti įpratusiam žmogui gali būti netgi bereikalingas paskatinimas), valstybinis sektorius yra ir bus visuomenės žaizda: neefektyvus, neatskaitingas, neliečiamas, dogmatiškas („mes žinome, kaip auklėti jūsų vaikus“). O jei dar nėra viešumo – nieko gero nelauk. Tik viešumas šiandien dar gali pristabdyti institucinį smurtą.
Jei neišsiplečiant, asmeninė ir bičiulių rato, nepažįstamų mamų pasakojimai man leído pasidaryti paprastą išvadą: savo vaikų sveikata besirūpinantys tėvai į valstybinius darželius jų neveda. Arba labai gerai apsižiūri, į kokią aplinką tenka vaiką vesti. Jei turite bent kruopelę abejonių – greičiausiai jos pasiteisins. Jei netikite – uždėkite vaikams pasiklausymo įrangą. Ypač, jei jie dar nemoka kalbėti.
Esu dėkinga likimui, kad savo šeimoje kol kas galėjome su vaikų priežiūra susitvarkyti patys (nors tai kartais atrodo kaip sekinantis ir jokios grąžos neduodantis darbas), kad kol kas išgalime atsisakydami pramogų bei grožio paslaugų (ate, ilgalaikis lakavimas ir kavinės) vesti du vaikus į privačius darželius. Nesakau, kad mūsų vaikų privatūs darželiai yra geriausi darželiai mieste, bet aplinka ir vaikų pasakojimai, elgesys mums teikia ramybę.
Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų būtų laimingi, bet pirmiausia reiktų nuoširdžiai liautis stebėtis tokiomis istorijomis kaip „Žvangučio“, o dėmesingiau pažvelgti ir į kitas valstybines ugdymo įstaigas. Tėvų istorijos ir įtarimai dažniausiai nebūna iš piršto laužti.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt