Esu pensininkas, sveikas, kiek leidžia amžius, ir pakankamai aktyvus. Bet nepasisekti gali bet kam, ir taip šįkart nutiko man.
Eidamas iš parduotuvės pargriuvau. Nežinau, ar aš paslydau, ar už savo paties kojos užkliuvau, ar koks bildukas pakišo man koją, bet ėmiau ir gerai prisitvojau. Maišelio rankena nutrūko, toks kelios prekės, kurias turėjau iškrito, bet man tada ne tas rūpėjo. Taip stipriai pargriuvęs, tikriausiai, niekada nesu, net žvaigždutės akyse ėmė raibuliuoti.
Pamėginau stotis, bet kelis, rodėsi, neklausė, iš skausmo linko atgal. Jau ėmiau svarstyti skambinti dukrai ar kaimynei, nes iki namų buvo vos pora minučių kelio.
Tuo metu pro šalį, tikriausiai, iš mokyklos, ėjo du berniukai. Kokių 14–15 metų, tikrai ne vyresni. Pamatę, kaip sunkiai kapanojuosi, bandydamas atsikelti, jie nepradėjo juoktis, nepradėjo filmuoti telefonais ir net nepraėjo pro šalį.
Vaikai padėjo man atsikelti, surinko mano prekes ir net paklausė, ar nereikia padėti pareiti namo. Kadangi po pirminio skausmo šoko jau galėjau pastovėti ant kojų, tolimesnės pagalbos atsisakiau, bet labai šiltas jausmas liko.
Tikrai ne visa jaunoji karta prarasta, tikrai ne visi paaugliai nedori, gana juos keiksnoti. Visais laikais vyresni kartoja, koks jaunimas negeras, ir apie mus tikriausiai irgi taip sakė prieš daug metų. Bet – o ką, užaugome, ir pasaulis nesibaigė.
Norisi padėkoti tėvams, kurie taip puikiai išauklėjo savo vaikus, kurie nepažįstamam žmogui atėjo į pagalbą. Viskas su šituo jaunimu bus gerai.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Norite pranešti naujieną ar išsakyti savo mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt