Man pačiai liūdna ir skaudu dėl kertamų beginklių medžių. Tikiu, kad esant norui daugelį jų galima išsaugoti. Bet lygiai taip pat tikiu, kad NT savininkai planuoja ir skaičiuoja teisinės valstybės rėmuose arba paprastai kalbant yra gerai išnagrinėję, kas šiandien galima ir kas ne. Todėl gyventojų pasipiktinimas, lengvai sutraukiantis tūkstančius like’ų ir palaikymo žinučių, kiekvieną kartą yra nukreiptas kovai su pasėkmėmis, o ne tikrosiomis problemos priežastimis.
Basanavičiaus gatvės medžių istorijoje kilo ažiotažas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, organizuojamos socialinės akcijos. Įmonės advokatas mojuoja leidimais, dokumentais, teismų nutartimis, o aktyvioji piliečių grupė – daugiausia lyriniais argumentais apie Romaino Gary epochos ir Pohuliankos rajono „dvasią“. Jau aktyvistų grupėse girdimi kvietimai atsinešti laužtuvus ir nuardyti netoliese augančios liepos šaknis dengiančio šaligatvio plyteles. Kaip vilnietė palaikau piliečių lūkestį dėl šio žaliojo kampelio ir apskritai žalesnio miesto, bet padėjus emocijas į šalį, pasidaro kiek baugu: teismo leidimą turintys veikėjai yra tiesiog nulinčiuojami įsiutusios minios.
Minia turi savo supratimą, kas galima ir kas negalima. Ji turi savo vertinimą, kas yra moralu. „Teisėta, bet nemoralu, todėl stabdykime“ tampa aukšto rango politikų retorika. Man atrodo, kad tokia logika suka mūsų valstybės vairą nenuspėjama kryptimi.
Įsivaizduokime, kad į Turkiją skrendančiame lėktuve iniciatyvininkų grupė pradeda reikalauti nukreipti skrydį į Kretą ar Tenerifę, nes kažkas kažkam jau pakilus pradeda nebepatikti. Nenorėčiau atsidurti tokiame skrydyje. Toks reikalavimas būtų netoli terorizmo. Vilniaus medžių gynėjų veiksmai ir retorika link to artėja – kaltas yra tas, kas sugebėjo išnarplioti sudėtingą įstatymų, leidimų ir procedūrų sistemą, o ne tas, kas atsakingas už šios sistemos kūrimą ir tobulinimą. Todėl paprasčiau pakarti tą, kas išmano, o ne tuos, kurie iš tikrųjų atsakingi.
Basanavičiaus medžių istorijoje labiausiai norėčiau ramaus, konkretaus ir nešališko, nepolitizuoto ir nesuinteresuoto paaiškinimo, kaip iš vis tokia padėtis galėjo susidaryti? T.y., kokios procedūros, tvarkos, įstatymai ir objektyvūs faktai tuos medžius daro ar nedaro kirstinais? Tuomet gal būtų paprasčiau kalbėti ir inicijuoti pokyčius, kad tokie atvejai nepasikartotų.
Bet kol kas matome dar vieną kylančią viešo pasipiktinimo bangą, man keliančią baugesnį klausimą: o kurioje vietoje šiandien mūsų teisinėje valstybėje rikiuojasi teisė – po valdininkų šou ir iniciatyvininkų rėkavimo ar visgi šios eilės pradžioje? Jei dabartinis ažiotažas privers pastato savininkus persigalvoti – puiku, šiandienos tikslas bus pasiektas, iniciatyvininkai švęs, o dalis politikų susižers plojimų. Tačiau nesikeičiant sistemai ir už ją atsakingoms galvoms, situacija neišvengiamai kartosis. Ir ką gali žinoti, kad tada minia kvies ateiti su laužtuvais nebe medžio šaknims vaduoti, o durims laužti?
Taigi, jei kažkas neveikia teisinėje sistemoje, gal liaukimės streikuoti ir moralizuoti prie kiekvieno Vilniaus lapuočio. Jei kažkas netenkina – nukreipkime energiją tai keisti: keisti įstatymus, didinti baudas, tobulinti kontrolę ar pan. Tik deja, greitų patiktukų tai turbūt neatneš.
