Pamenu, nusipirkau aš Ford Kuga naują automobilį. Tuomet beraktė užvedimo sistema buvo didelis privalumas. Ir jį aš pajaučiau pilnai – norint papildyti langų ploviklio, juk reikia atidaryti kapotą, o kapotas „forduke“ netikėtai po užraktu – rakinamas. Raktas, kaip amuletas, be atsilenkiančio liežuvėlio. Paaiškėjo, jog norint atrakinti, reikia išdraskyti raktą, įsistatyti rakte esantį liežuvėlį į rakto korpusą ir tik tada atrakinti jį pasukant. Kosmosas, ypač malonus žiemą. Apie tai niekas niekur nepasakojo. Ir jei galvojate, kad tik Ford turi tokių nesąmonių, tai Jūs esate neteisūs. Visi automobiliai turi kvailybių, bet apie jas niekas nepasakoja.
Šį kartą aš noriu pasidalinti savo patirtimi eksploatuojant elektromobilį. Į mano rankas visai savaitei pateko naujas elektromobilis pasibandymui. Visą savaitę važinėjausi, gėrėjausi ir daug keikiausi. Tai nėra pirmas kartas mano gyvenime prie elektromobilio vairo, bet pasivažinėjimas kelias valandas nieko bendro neturi su eksploatavimo realybe. Turiu draugų, kurie jau tokiais važinėja. Deja, jie seka pasakas, kaip ten viskas faina, ir kaip niekada nepersėstų atgal. Tikrai? Mano nuomone, yra absurdas važiuoti karštą vasaros dieną be oro kondicionieriaus, nes nenuvažiuosime laiku, arba išvis nenuvažiuosime.
Teisybės dėlei, mano įspūdžiai ir emocijos pirmą kartą važinėjantis su Jaguar elektromobiliu buvo pozityvūs ir jie paliko teigiamą rėžį mano smegeninėj. Trauka nuostabi, labai tylus, toks visas labai gyvas ir reaguojantis į kiekvieną prisilietimą. Žodžiu, nedaug trūko, kad būčiau nusipirkęs. Laimė, sveikas protas mane išgelbėjo nuo tokio pirkinio.
Norint pradėti savo įspūdžių dalybas, pirmiausia, turiu pristatyti šiuolaikinio gyvenimo būdo statistinį vienetą – DaiWute.
DaiWute – tipinis tūlas Lietuvos pilietis, neskirstomas pagal lytį. Tai gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties ir visiškai nesvarbu jo lytinė orientacija, būtybė. Dar vaikystėje ji gyveno kaime ir iš plastmasinių maišelių darė visokius žaislus bei aksesuarus, bet nūnai suaugo, pabaigė mokslus kokiame nors dideliame miestelyje, gal net ir mokyklą aukštą baigė (bet nebūtinai). Ir štai, dabar ji pasijautė labai protinga ir išmintinga. Jos sukauptas žinių bagažas ir visos kitos žinios, surinktos iš Instagram ar kitų soc. medijos šaltinių, suformavo ją kaip labai stiprią, socialiai aktyvią asmenybę. Viskas jau išmokta ir suprasta, todėl dabar ji kruopščiai bando atversti visus neapsisprendusius į teisingą gyvenimą būdą.
DaiWute – tai tokia būtybė, kuri viską žino, labai rūpinasi gyvūnėliais sėdėdama ant sofos, labai jautriai dalyvauja visoje interneto socialinėje erdvėje. Ji nenešioja jokių odinių ar kailinių rūbų, nors kiekvieną vakarą šlamščia vištą ant sofos, nes tik ji nepakenks jos talijos įlinkiams ir figūros klostėms, bet iš principo, tai ji – prieš gyvūnėlių išnaudojimą. Ji galbūt nevalgytų ir tos vištos, tik kad, po šimts pypkių, jau labai labai skani ta višta. Taip pat parduotuvėje visada perka „ekologiška“ lapeliu pažymėtas prekes ir tvirtai tiki, kad tai tiesa. Jos Tvarus gyvenimo būdas sako, kad laimingų vištų kiaušiniai yra žymiai sveikesni ir skanesni.
Kaip socialinėje erdvėje, taip ir kelyje, ypač pro mašinos langą, ji visada jaučiasi teisi ir labai teisinga. Būtent ji įvažiuos į žiedą tik tada, kai jame nebus absoliučiai jokių mašinų, o prekybos centro aikštelėje gali parkuoti mašiną ir pusvalandį, nes labai svarbu preciziškai jį priparkuoti. Sankryžoje, kaip ir žiede – svarbu saugumas, todėl visada ilgai įtikinėja save, kada bus galima įsukti, bet gaunasi kaip visada. Ji retai kada žiūri į galinio vaizdo veidrodėlius, nes veidrodėliai yra skirti ne tam, be to, ji turi vaizdo stebėjimo kamerą, o jeigu ji (kamera) nerodo, reiškia, tai visai nesvarbu.
DaiWutei labai svarbu, kad niekas netrukdytų vairuojant, todėl sėdynė pristumiama taip, kad jeigu yra šildomas vairas, tai jis būtinai turi sušildyti jai krūtinę.
DaiWute visada naudojasi laisvų rankų įranga pagal jos metodą – kai įjungus garsiakalbį laikai telefoną viena ranka prie burnos, kad galėtum kalbėdama jį apspjaudyti, o kita ranka vairuoja automobilį, bet svarbiausia – vis tiek puikiai mato, kiek daug blogybių dedasi aplink.
DaiWute labai atsakingas pilietis, todėl mieste visur važinėja 25–35 km/h greičiu ir niekada nepadaro avarijų, gal tik avarines situacijas, bet apie tai nekalbėsim. Greitkelyje DaiWute visada važiuos antra juosta ir, suprantama, labai saugiu greičiu – 95 km/h – ir nesvarbu, koks metų laikas ar oro sąlygos, ji juk niekam netrukdo ir visada atsakingai, taupiai, o tai reiškia, jog labai tvariai važiuoja. Jos nuomone – tai labai saugu ir svarbiausia – teisinga. Privalomas atributas yra registratorius automobilyje. Jis akylai stebi visus, kurie ją bando neleistinai lenkti, nes, na, ji neturi kada žiūrėti į atgalios – po galais, ji važiuoja į priekį.
DaiWute tikrai žino, kad elektromobiliai yra visų ateitis, nes ji supranta, kad būtent robotas siurblys jos namuose ir yra tas dirbtinis intelektas. Ji labai atsakinga, visada rūpinasi savo saugumu, todėl, saugodamasi nuo kibernetinių atakų, ji kartą į savaitę pakeičia visus turimus slaptažodžius, o kad jų nepamirštų, kruopščiai juos susirašo į užrašų knygutę, kurią akylai saugo.
DaiWute – visa širdimi už žalią gamtą. Ji tikrai labai rūpinasi visų mūsų gamta – net specialiai namuose permoka už elektrą, nes jai labai svarbu, kad elektra būtų „žalia“. Ji vienašališkai už elektromobilius ir ji būtinai jį įsigys kada nors, o galbūt jau ir važinėja, bent mintyse.
DaiWute, jos pačios nuomone, yra beveik tobula būtybė ir yra visada teisi, nors visada stengiasi augti ir tobulėti. Jos teisingumas yra beribis, todėl visada ir visur matydama netinkamą elgesį, būtinai perduoda visą turimą ir neturimą informaciją prižiūrinčioms institucijoms.
Pradžiai apibūdinau tipinį Lietuvos vairuotojo vienetą, kuris visomis savo išgalėmis, kartais net agresyviai agituoja už tvarų gyvenimo būdą ir, ko gero, elektromobilis yra ta jo siekiamybė.
Jau ne vienerius metus per visus informacinius kanalus trimituojama apie tvarumą, apie ekologiją, apie elektromobilius, atrodo, kad visi turėtų būti pamišę dėl to. Ir galima būtų negirdėti šitų riksmų, deja, bet jau yra liūdnų žinių – visgi įjungtas atskaitos skaitiklis vidaus degimo varikliams. Nelabai džiaugsmą nešančios žinios, bet prieš vėją nepapūsi.
Tik nereikia galvoti, kad esu senas diedas ir kaip velnias bijau kažkokių naujovių. Aš esu už technologijas, nieko prieš, kad gamta būtų švari, bet man nepatinka, kaip viskas brukama per prievartą. Netikiu elektromobilio ekologija, nes tai ne tik anglies dvideginio išmetimas į orą, bet ir kita tarša. Tai kur bus dedamas toks kiekis nusidėvėjusių ir perdirbimui netinkamų baterijų?! Iš ko bus pagaminta toks didelis reikalingas kiekis elektros energijos? Iš saulės ir vėjo elektrinių? Jūs juokaujate? Aišku, vėl bus naudojamas iškastinis kuras. Taip kad sviestas sviestuotas.
Gana čia dejuoti. Taigi, vieną rytą palikau remontuoti savo gražuolę, o man buvo įteikti pilnai įkrauto pakaitinio automobilio – elektromobilio rakteliai. Įsėdus į automobilį spidometras žadėjo beveik 300 km ridos. Automobilio vidus niekuo nenustebino, nes beveik identiškas, kaip ir visų tos markės automobilių. Spustelėjus akseleratoriaus pedalą, visai smagus pagreitis ištraukė vidinę šypseną ir pirmus šiltus prisiminimus apie pirmą pasivažinėjimą elektromobiliu. Pirmi kilometrai tikrai malonūs ir smagūs, kol nepamatai, kaip tirpsta jie spidometro eilutėje. Jie tirpo geometrine progresija.
Iš karto noriu visus nuraminti, kad tai nebuvo nutrūktgalviškas vairavimas, bet ir ne DaiWutės tipo vairavimas. Tikrai nebandžiau taupyti ir tarnauti automobiliui, visada automobilis tarnauja man, deja, turiu pripažinti, vėliau jis mane nulaužė. Per dieną po miestą sunaudojau 3/4 baterijos taip greitai, kad net nepastebėjau. Per dieną nuvažiavau 142 kilometrus. Apie baterijos krovimą pradėjau mąstyti, kai nuvažiuojama rida krito žemiau 100 kilometrų. Pradėjau dairytis. Pakeliui pasitaikė LIDL krovimo stotelė. Štai čia ir buvo pirma patirtis su komercinio tinklo pakrovimo stotelėmis.
Atvažiavus, pasidarė įdomiai keista, kad šalia įkrovimo stotelės nėra jokių automobilinių vėžių, nors snigo tik prieš kelias dienas. Tiek to. Aš juk dar geltonsnapis šiame reikale. Iš karto kišu krovimo kištuką į elektromobilį, skanuoju QR kodą, pridedu kortelę ir skubu aktyvuoti krovimą. Ir? Deja, neveikia, bet sėkmingai nuskaito 25 eurų užstatą. Krovimo stotelės ekrane šviečia – Klaida. Nieko tokio – gal ką ne taip padariau. Darom dublį Nr. 2 ir bandome dar kartą. Nuskaitom QR kodą, vėl suvedame viską, įdedame kištuką į lizdą ir... – sėkmingai dar kartą nuskaito 25 eurų užstatą iš kortelės. Vėl nekrauna. Hm, kažkas ne taip. Kadangi aš vadovaujuosi taisykle – trečias kartas nemeluoja – tai pabandau pakeisti savo veiksmų seką: pirmiausia nuskaitau QR kodą, nuskaito 25 eurus dar kartą, tada įstatau kištuką į mašiniuko krovimo lizdą ir... pagaliau, gerieji žmonės, jis pradeda krautis. Valio!
Programėlė rodo krovimo greitį. Mano abrozdėlį krauna apie 40 KWh galia. Nuėjau į LIDL, nupirkau bandelę, vėliau nupėdinau iki degalinės, pasiėmiau kavos. Grįžau, viską sušlamščiau, dar pasėdėjau ir ties 50 minučių riba mano tvari kantrybė baigėsi. Na, man nesinori būti automobilio vergu. Nesuprantu šito kvailo sėdėjimo be tikslo. Mano ištvermė papildė 35 kWh bateriją. Tiek laiko sugaišau, kad pridėtų man ridos 120 km?! Oho – džiaugsmo pilnos kelnės, o jos dar papilnėjo, kai papildomai nuskaitė pagal faktą už elektrą. Labai miela. Taip ir nesupratau, kam reikia tą užstatą imti.
Na, bet viską nurašiau į savo nežinojimą. Juk labai lietuviška – iš pradžių neskaičius instrukcijos sulaužyti, o po to ją pažiūrėti. Laimei, nieko nesulaužiau, tik palikau LIDL užstatatėlių krūvą. Gal jie iš to ir gyvena, aš nežinau. Tikiuos,i grąžins. Mano pirmas krovimas buvo baigtas, bet jausmas, kad mažai likę ridos, virto į nepasitikėjimą važiuoti kur nors toliau. Traukos malonumai greitai baigėsi. Supratau, kad to visai nereikia, nes nebeliks iš ko važiuoti. Baisiausia: esi priverstas važiuoti kaip DaiWute. Tik skirtingai nei ji, velkiesi pirma juosta, renki Tvariai suprojektuotus šulinius pirmoje eismo juostoje ir tiek. Žodžiu, galvos skausmas lygioje vietoje.
Vakare paaiškėjo, kad įteiktame elektromobilyje nėra krovimo laido iš buitinio tinklo. Na ką – namuose aš juk neturiu krovimo stotelės, tai pasikrauti nepavyks. Nieko tokio. Nurašiau tai kaip išbandymą, jeigu, sakykime, gyvenčiau bute ir nebūtų galimybės namuose krauti.
Ryte kompiuteris parodė, kad baterija beveik tuščia – likutis 15 proc. Tai važiuojant į darbą buvo toks netikrumo jausmas, kad nenuvažiuosiu iki jo, todėl, padaręs esminius darbus, nusprendžiau nuvairuoti elektromobilį į jau anksčiau nudainuotą LIDL krovimo stotelę. Pastebėjau, kad be mano vėžių daugiau naujų nepribraižyta. Keista, bet gal visi namuose kraunasi, arba žino, kur pigiau. Atvažiavus apėmė toks naivus pasitikėjimas, kad pirmi du užstatai buvo per mano nežinojimą, ir juos kažkada grąžins, o trečias nuskaitytas teisingai. Viskas dabar veiks tobulai ir nebereiks nieko užstatinėti. Aha – labas rytas – dar -25 eurus ir jau su negrąžintais vakarykščiais – gaunasi visas šimtas. Na, bent paguoda, kad pasileido krovimas iš karto, reiškia, įvaldžiau kaip ir jau.
Palikau krauti, o pats nupėdinau savais keliais. Savi keliai greitai baigėsi, nes jau po valandos gavau pranešimą, kad viskas – krovimas baigtas – pinigai pagal faktą nuskaityti ir daugiau nebekraus. LIDL daugiau valandos neleidžia krauti. Bevažinėjant kilometrai tiesiog tirpo akyse, net pradėjau darytis kaip DaiWute: sumažinau šilumą elektromobilyje, primažinau garsą, būčiau žibintų švietimą sumažinęs, bet, gaila, gamintojas to nenumatė.
Trečios dienos rytas jau nebestebino, nes juk ir telefonas per naktį išeikvoja baterijos. Na gerai, gerai – gal pas kokį benzingalvį iš seno golfo irgi išvarva benzino ir tepalo po litrą, bet ne mano atveju. Jau seniai nebevažinėju iš Jono aikštelės pirktais ir pas Petrą garažiukyje sutaisytais automobiliais. Tai karti praeitis, kurios visai nebenoriu prisiminti.
Diena vėl prasidėjo nuo pagrindinių darbų apsimėtymo ir jau buvo galima ramiai išgerti kavytės, bet ne – tas suknistas elektromobilis, kaip erkė sunkia visą laisvesnį laiką iš manęs. Vėl reikia ieškoti, kur krautis. LIDL užstatėlių sistema nesusižavėjau, nes kas dieną palikti užstatą po 25 eurus ir neaišku kada grąžins, tai šita mintis nekėlė mano didelio džiaugsmo. Kilo mintis pabandyti pasikrauti iš AC tinklo. Pora skambučių ir suderinome su vienais iš kolegų, kad nuvarysime automobiliuką pas juos ir paliksime ten krauti. Jie turo AC tipo 11 kW galios įkrovimo stotelę savo aikštelėje. Taip ir padariau. Pas juos kieme jis stovėjo nuo 12 iki 17 valandos. Per tą laiką sugeneravo 35 KWh. Nuostabus rezultatas ar ne? Ūpas važinėtis su juo mažėjo su kiekvienu tokiu nauju iššūkiu. Po tokių krovimo kančių grįžęs namo nejaučiau jokio noro dar kažkur važiuoti, o visus atidėliotinus reikalus iš karto atidėjau geresniam laikui.
Penktadienį sugalvojau naują planą. Reikia visgi išbandyti ir kitas krovimo stoteles mieste. Žemėlapyje jų tiek daug. Todėl ir šovė geniali mintis – po darbų nuvažiuoti i miesto centrą, palikti krauti mašiniuką, o per tą laiką šventiškai pašmirinėti po senamiestį, aplankyti eglutę, o po jaukaus pasibuvimo, sugrįžus, rasti jau pasikrovusį elektromobilį ir visai laimingam grįžti namo. Po darbo, nieko nelaukęs, papildžiau ekipažą ir pajudėjome centro link. Aišku, kamščiai centre – bet tai žinoma ir suprantama, todėl kantrybe apsišarvuota. Pasižymėjau pirmą krovimą stotelėje netoliese Operos ir baleto teatro. Atvažiuojame – ji tiesiog neveikia. Nieko tokio, judam toliau – kita stotelė Vokiečių gatvėje. Deja – viskas užimta. Na būna, pasitaiko. Važiuojame link Tymo kvartalo, gal ten bus. O taip yra – bet užstatyti Sparkai iš abiejų pusių, vienas net nekraunamas. Na taip, juk pasitaiko, ar ne?
Sukandęs dantis skrolinu, kažką netoliese randu. Varome į netoliese esantį Užupį. Visai šalia Angelo, berods, yra krovimo stotelė. Vaizdelis kartojasi – Sparkai vėl valdo. Na taip, naivu, penktadienio vakarą tikėtis rasti, kur sustoti, o čia dar ir pasikrauti. Rožinės svajonės pradeda po truputį bliukšti, bet nuotaika dar yra, planas, nors ir su nuotykiais, bet gal pavyks. Rastas naujas tikslas – apsisukame ir lekiame. Per krūvas automobilių (juk penktadienio vakaras) iš lėto atsiiriame prie Bernardinų parko, bet jau iš tolo matyti, kad užimta. Kažkam pasisekė. Baltas pavydas ir tiek. Mes vis dar laikomės plano – gerai, bandome važiuoti iki CUP, juk nuo ten atpėdinsime iki Katedros aikštės. Nėra jau čia toks didelis atstumas, o ir krauti reikėtų daugiau nei valandą.
Planas, nors ir su labai daug pakeitimų, bet dar gyvas. Lėtai, per daugybės šviesoforų diskoteką, atpuškuojame iki CUP aikštelės, o čia jau matytas vaizdas – nuostabieji Sparkai valdo. Nuotaikos kartelė krenta žemyn. Planas keičiasi į paprastesnį, kur apsiribojama kava ir pyragėliu prekybcentryje. Nustatome tikslą – Panorama. Gal nors toks planas pavyks – programėlė rodo, kad yra ten viena vieta laisva ir net Mūsų kištukas laisvas. Atvažiuojame – tikrai beveik šventė – laisva vieta yra. Bandome priparkuoti. Yra truputį mažas niuansas – lizdas ne iš tos pusės. BAM – deja, neužtenka ilgio kabelio.
Nusispjaunu riebiai, bet bandau apsimesti, kad vis dar valdau situaciją ir kavos gal mes išgersime, pavyzdžiui, PC Ozas. Važiuojame link to PC. Nuostabioji programėlė sako, kad tikrai ten yra krovimo stotelė ir dar laisva. Beveik tyloje privažiuojame ją. PYYPT– pasirodo krovimo stotelė prie ASG arenos tikrai yra, bet šiandien ten renginys. Ir nors įkrovimo stotelėje laisvi lizdai, bet vietos prie jos užimtos.
Tyliai sau viduj pasakau negražų žodį ir judu toliau jau į Šiaurės miestelį, prie Rimi. Ten taip vėlai tikrai bus laisva, nes jau ir 20 valanda išmušė. Programėlė juk nekalta, kad kažkas priparkavo savo „bolidus“, todėl vis dar ja tikiu. Ji rodo, kad viena vieta laisva. Atvažiuojame, o ten – „City bee“ mikriukai pastatyti. Vienas kraunasi, kitas šiaip stovi. Dabar jau garsiai nusikeikiu, bet užsispyrusiai ieškau, kur pakrauti, nes 30 proc. baterijos išvažinėjome ir jau darosi nejuokinga. Stebuklinga programėlė rodo, kad prie Impulso Žirmūnų yra laisva vieta. Lekiam tiesiu taikymu. Mintys apie skanią kavą ar bandelę jau išgaravusios. Mes elektromobilio vergai – vežame jį, kad pripustų energijos.
Jau įsukant į aikštelę matau, kaip kitas elektromobilis suka į ją. Laikau čiūrus – gal jis plautis. Nu ne – važiuoja krautis. Laikau jau du čiūrus – gal jo kitas lizdas? Nu ne! PYYYPT. Tas pats. Pasakau garsiai, kur reikia eiti, kai esi elektromobilio vairuotojas. Smegenys užverda, todėl nieko negalvodamas važiuoju Ozo gatve, pasuku į Geležinio vilko gatvę, riedu link Baltupių, nes ten programėlė rodo, kad galima pasikrauti už pusę kainos. Opa – galvoju, gal už visas kančias bus atlyginta. Aha – „Out of order“, šviečia užrašas ekrane. Labai daug pasakau negražių žodžių visų, kurie susiję su elektromobiliais, ir, svarbiausiai, nei vienų jų neišsižadu.
Nuleidęs garą, judu net nežinau kur. Baterijos likutis šypsosi man į veidą – vergausiu elektromobiliui, o mano planas yra jau seniai nurašytas. Nustatau Pašilaičiuose įkrovimo stotelę, kur niekada nemačiau, kad ten kas kraunasi. Valio, man pasisekė. Prijungiama labai paprastai, bet beviltiški pasivažinėjimai kelias valandas ieškant kur pagirdyti šitą plastmasinį arklį, atsiėjo beveik 2 valandas krovimo. Paliekame krauti, o patys tvariais žingsneliais pėdiname link Ukmergės „Maxima“, berods, ten kažkokia kavinukė seniau buvo. Nors ten išgersime kavos, bet sąžiningai – ne iki kavos dabar. Dar pėdinant per sutryptą sniegą, pastebėjome, kad Tvari Vilniaus savivaldybė pasirūpino iki blizgesio nuvalę dviračių takus nuo sniego, o pėstiems tai – kiek išsitrypėt, tiek turėkitės.
Kavinukėje kava buvo neskani, ko gero, nuo betikslio laukimo ir dar laukiančio žingsniavimo atgal. Aišku, mes neišsėdėjome ten ilgai, nes nuotaiką palikimo kažkur. Krovėsi automobiliukas gal truputį ilgiau nei valandą. Atsibodo laukti. Taip pasikrovę labai „laimingi“ grįžome namo.
Rytas už vakarą protingesnis. Juk negalėjau aš taip lengvai visko mesti – ryte atsikėlęs suradau, kad greito įkrovimo stotelės yra prie PC „Nordika“. Ten jau nulėkiau, dar nebuvo nė 10 valandos ryto. Pasisekė – vietos buvo. Na, koks debilas taip anksti lėks krautis, o ir Sparkų čia nesiveisia. Pasikroviau iki 100 proc. gal per 40 minučių, nes juk vakar vakare dar buvo krauta. Dabar su pilna baterija nusprendžiau tęsti gyvenimiškus eksperimentus. Priimtas sprendimas, kad reikia išbandyti, kaip seksis su juo važiuoti autostrada. Optimistinis planas buvo suvažinėti iki Kauno ir atgal, bet ta mintis buvo greitai nuvyta po vakarykščio nuotykio. Tikresnis planas – kelionė iki eglutės Širvintose. Gal pagaliau Eglutę pavyks aplankyti ir net pamatyti ne per automobilio langą.
Iš karto nuspręsta, kad jokių krovimų ir eksperimentų kaime nebus – nuvažiuojame ir grįžtame. Visa kelionė pirmyn ir atgal, navigacijos duomenimis, gaunasi 110 kilometrų ir šitam elektriniam daiktui turėtų būti įveikiama. Taigi, pasikrovę iki 100 proc. su greito krovimo stotele pajudėjome Širvintų link. Autostradoje visada važiavome kruizu, nustatytu 100 km/h greičiu. Nustebino tai, kad nepasikeitė sąnaudos, bet važiuodamas greitkelyje pastebėjau, kad valdymas šito daikto man nelabai patinka. Visą kelią teko gaudyti vairą. Ilgesnės kelionės metu tai užknistų ir nuvargintų, bet aš ne apie tai rašau.
Eglutė buvo pamatyta, iššniukštinėta, vadinasi, tikslas sėkmingai pasiektas. Dar vienas dalykas, kas nepatiko, tai, kad pasivaikščiojus mažiau nei pusvalandį, grįžom į sušalusį elektrobą (dar gražiai pavadinau). Iš karto apėmė ilgesys tikram šilumos puoselėtojui. Na, bet tokia ta realybė. Atgal dūzgiant, padidinau greitį ir nustačiau kruizo kontrolę į 112 km/h greitį (oi, jau bars DaiWutės už greičio viršijimą, bet nesileisiu į niuansus). Ir toks netikėtas pastebėjimas – atgal elektros sąnaudos ženkliai padidėjo, o juk greitis padidėjo tik 12 km/h. Ko gero, elektrobai labiau skirti važinėti iki 100 km/h greičiu, o dar geriau mieste ir mažais atstumais. Važiuojant nedideliu greičiui nėra jokio diskomforto, bet ir jokio kaifo, išskyrus pajudėjimus nuo šviesoforo, bet ir tas greitai atsibosta. Tas nuolatinis taupymas užknisa. Aš noriu gyventi laisvai, noriu vienu pripiltu baku ar įkrovimu nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Varšuvos.
Kažkas bandys pasakyti, kad ilgesniems atstumams yra hibridai, tai – pasakysiu, kad elektromobilis dar suprantamas daiktas, jeigu mieste gyveni nuosavame name, turi saulės elektrinę ir dienos nuvažiuojamas atstumas iki 100 km. Bet jeigu važiuoji daugiau nei 300 km per dieną, tai jau bėda su elektromobiliu, o hibridas, tai kaip pasakymas pusiau nėščia – toks nesusipratimas iš didžiosios raidės, bet labai mielas ir tinkamas tarpinis variantas visoms DaiWutems. Neišsiplečiant – išbandžiau įkraunamą hibridą BMW X3. Jis pradžioje važiuoja varomas elektra, o po to naudoja benziną ir, baterijai išsikrovus, bando ją kartu pakrauti ir leidžia važiuoti toliau. Tai pirmo 100 km sąnaudos labai mielos akiai, bet vėliau, kai baterija pabaigia savo energiją, kuro sąnaudos būna nesveikai didelės. Be to, mano bandytas hibridas neturi greito pakrovimo galimybės. Tai krauti visą naktį ir po to nuvažiuoti iki darbo, jeigu darbas ofise, tai jo, skamba gerai, bet tada klausimas – kam Jums toks brangus automobilis, jeigu Jūs nuvažiuojate per dieną 20–30 km?
Reziumuojant reikia pasakyti, kad ekonominė nauda nelabai man suprantama – automobiliai jau patys ir taip brangesni, o ir keliavimas su jais yra žymiai brangesnis. Kraunant mieste komercinėse stotelėse 100 km kaina gavosi 15 eurų. Šiuo metu dyzelino kaina degalinėse yra apie 1,57 Eur/l. Už šią sumą įperkama apie 9,5 litro dyzelino. Normalus dyzeliukas suvartoja vidutiniškai 6,5 litro. Liūdna.
Norite žinoti, kokį automobilį čia kankinau? Tai – Mercedes EQB. Dizaino ir kiti klausimai yra skonio reikalas. Nemanau, kad gamintojo ženklelis ką nors keičia. Esmė, kaip jį eksploatuoti čia, Lietuvoje. Man pasirodė didelė ir brangi kančia. Krovimo stotelių vietų žemėlapyje atrodo gal ir daug, bet atvykus dažnai randi ten vieną krovimo įrenginį, o jis, geriausiu atveju, turi du kištukus, o jeigu abu kištukai užimti, tai krovimo galia dalinasi per pusę (gal ne visur, bet man pasitaikė vienoj taip). Pačios stotelės yra nedidelio galingumo ir jų vietos man kelią daug klausimų. Žodžiu, tai ne mano dar daržas. Kodėl dar? Nes juk negali žinoti, kas bus rytoj.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite išsakyti mintis ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt