Su šeima sugalvojome praleisti savaitgalį Vilniuje, nes neseniai grįžome iš Norvegijos. Pasiilgome Lietuvos, o kur daugiau, jei ne mūsų sostinėje, smagiai ir gerai praleisti laiką.
Užsisakėme viešbutį, viskas puiku, tik nustebau, kad ryte atsikėlus kambarinė man pasakė ne „labas rytas“, o pasisveikino rusiškai. Na, nieko, suprantama, daug kitataučių gyvena dabar Lietuvoje. Kaip bebūtų, galvoju, vis tiek pasisveikinti lietuviškai reikėtų mokėt. Bet tuo pačiu pagalvojau – vargšai žmonės, gerai, kad jiems Lietuva suteikia darbą, o ir tvarkant kambarius kaip ir tos kalbos nereikia mokėti.
Pabrėžiu, aš pati esu jauna ir rusiškai nelabai suprantu.
Tęsėme kelionę po Vilnių. Vaikščiojome senamiesčiu, užsukome į parduotuvę – čia su manimi taip pat pasisveikino rusiškai, pardavėja lietuviškai nekalbėjo. Taip ir likau nieko nenusipirkusi, nes ji angliškai nemokėjo, o aš nemoku rusiškai. Nuėjome į kitą parduotuvę. Vyras nuėjo ieškoti tualeto, jam rusiškai pasakė, kur jį rasti.
Galų gale užbaigėme savo savaitgalį ir judėjome link geležinkelio stoties grįžti namo. Užėjome į parduotuvę stotyje. Paprašiau pardavėjos 4 kibinų, o ji man sako – „skolka“. Ir vėl rusiškai, aš nebeturėjau žodžių. Ji man išdidžiai pradėjo rodyti pirštus ir pasijutau, lyg aš užsienyje būčiau.
Man pasidarė nuoširdžiai liūdna. Nejaugi taip išsiilgusi Lietuvos joje turėsiu mokytis rusiškai, kad galėčiau susikalbėti? Nieko prieš neturiu, kad Lietuva padeda. Na, bet galbūt reikėtų pirma lietuviškai išmokti kalbėti, nors iki 10 suskaičiuoti, nors pasisveikinti, ir tik tada dirbti? Aš Norvegijoje gyvendama niekada angliškai nekalbėjau, mokiausi norvegų kalbos ir tik tada pradėjau dirbti, nes gerbiu jų šalį jos žmones. Tai kodėl pirma neišmokus kalbos? Labai liūdna.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el.paštu pilieciai@delfi.lt